Savanorystė - tai pati geriausia galimybė įgyti naujos patirties ir padėti kitiems patiriant abipusią draugystę.
Betzatos bendruomenės savanoriai/asistentai - realizuoja savo gabumus, įgalina drauge komandoje siekti tikslų, priimti savo trūkumus ir įgyti naujų įgūdžių, kurie padeda lengviau rasti tolimesnį darbą.
Šiandien, dalinamės Eugenijos patirtimi mūsų širdies bendruomenėje. Ačiū tau, Eugenija už šypsenas, geras emocijas ir tavo darbą Betzatos bendruomenėje!
LT. (In english below)
„Ilgą laiką norėjau dalyvauti savanorystės projekte užsienyje, bet niekada neradau tinkamo laiko savo asmeniniame „darbų sąraše“. Atrodė lyg visada buvo kažkas svarbesnio.
Gali skambėti banaliai, bet šis ESC projektas visiškai pakeitė mano gyvenimą ir netrukus suprasite kodėl. Pirmasis klausimas, kurį visada klausia draugai, kiti savanoriai, mano kolegos ar kiti žmonės, kuriuos sutinku, yra:
„Kodėl pasirinkai šį projektą?“
Mano atsakymas visada būna tas pats: „Projektas pasirinko mane“. Prieš keletą metų, kai pirmą kartą išgirdau apie tokio tipo savanorystės projektus, aš užsirašiau į Rumunijos organizaciją pavadinimu „Tinerii 3D“, kad gaučiau informaciją apie kvietimus teikti paraiškas, tačiau niekada nesikreipiau į nė vieną iš šių projektų.
Viskas pasikeitė praėjusių metų vasarį, kai nusprendžiau kreiptis dėl projekto čia, Lietuvoje. Aš buvau tam tikrame gyvenimo lūžį, kai pajutau pertraukos poreikį, tačiau norėjosi produktyvios pertraukos. Nesupainiokite, tai nėra apmokamos atostogos, jūs turite sunkiai dirbti, bet tai atsiperka. Aš esu viena iš laimingųjų savanorių, nes gyvenu Vilniuje, - Lietuvos sostinėje. Palyginus su kitais draugais, kurie savanoriauja mažuose miestuose, man pasisekė, nes aš turiu galimybę daug ką nuveikti laisvalaikiu šiame nuostabiame mieste.
Mano namai yra mieste, bet mano darbas yra mažame kaimelyje - Čekoniškėse. Savanoriauju „Betzatos“ bendruomenėje, kur asistentai ir žmonės su intelekto gyvena kartu, dalijasi kasdieniu gyvenimu.
Jei turėčiau pasirinkti vieną žodį apibūdinti šią vietą, rinkčiausi žodį - šeima.
Ši savanorystė turi tiek lengvų, tiek sudėtingų dalių. Yra laimingų dienų ir sunkių dienų. Savanorystė su intelekto negalią turinčiais žmonėmis nėra lengvas darbas, - reikalaujantis daug kantrybės, bendravimo įgūdžių, socialinių įgūdžių ypač kalbant užsienio kalba.
Tai ką daryti, kai nemoki valstybinės kalbos, kai tavo kolegos ar tikslinė grupė, taip pat nekalba angliškai?
Randi savo kelią. Naudodamiesi ženklais, garsais, žaisdami, piešdami arba pasiduodami. Paskutinis pasirinkimas nėra išeitis, nes pagrindinis šios bendruomenės tikslas yra įtraukti žmones su intelekto į visas įmanomas veiklas. Vienas iš mano mėgstamiausių būdų mokytis naujų lietuviškų buvo padėti vienam iš bendruomenės narių, kuris kai kuriuos žodžius gali pasakyti angliškai. Taigi, kai kovojau su vieno ar kito žodžio ištarimu, beveik visada eidavau pas šį konkretų asmenį, ir klausdavau, angliškai, kaip aš galiu tai pasakyti lietuviškai.
Mano pirmosios dienos bendruomenėje buvo vienos geriausių ir tuo pačiu pačios sunkiausios. Aš pradėjau projektą balandžio mėn., kai buvo gražus oras, nuostabi gamta ir laimingi žmonės. Žaisdavome krepšinį beveik kiekvieną dieną su jauniausiu vaikinu iš bendruomenės, kuris niekada ne pavargdavo. Mes galime būti apie to paties amžiaus, bet tikrai turime skirtingą energijos kiekį .
Labiausiai įsiminė, buvo pirmas kartas, kai turėjau gaminti maistą.
Aš buvau įpratus gaminti sau, bet kai reikėjo gaminti maistą maždaug 10 žmonių, aš supanikavau. Prisimenu, visą laiką bijojau, kad maistas nebus skanus, nelietuviškas ir jo bus nepakankamai, o visi aplinkui buvo labai ramūs ir pozityvūs. Aš pykau jog jie nesijaudino tiek, kiek aš.
Aš papasakoju šią mažą istoriją apie maistą, kad galėtumėte suprasti kai kuriuos jausmus, kuriuos galite patirti tokio tipo projektuose.
Savanoriai begales kartų bijo, kad jiems blogai sekasi, kad jiems toje vietoje nėra naudingi ar reikalingi. Tai nėra taisyklė jog visiems savanoriams taip bus, bet daugiausia tiems, kurių projektai yra mokyklose, vaikų darželiuose ar tokiose bendruomenėse kaip mano. Tokio tipo vietose savanoriams paprastai ne skiriamos konkrečios užduotys. Jie leis jums rasti savo vietą ar veiklą, kurią norite atlikti. Tai nebus lengva, kai esi vienintelis naujas žmogus grupėje, kurioje visi, atrodo, žino savo vaidmenis. Man reikėjo nemažai laiko tai suprasti.
Gyvenimas su intelekto negalią turinčiais žmonėmis privertė mane pamatyti daug ką kitaip. Prisimenu, kad pradžioje matydavau juos kaip visumą, bet diena iš dienos sužinojau, kokie jie skirtingi, kaip skirtingai galvoja, išreiškia savo jausmus.
Supratau, kad galiu užmegzti draugystę su kai kuriais iš jų, o su kitais ne - ir tai yra normalu. Mačiau, kad kai kurie nuo pirmos dienos mane priėmė į namus kaip draugą, o kiti vis dar nesupranta, kodėl čia yra ši keista rumunų mergaitė, kuri nemoka lietuviškai ir nevalgo šaltibarščių. Dabar, kai daugiau nei pusė mano savanorystės projekto praėjo, supratau, kad visa tai yra normalu.
Šie žmonės gali turėti savo negalią, tačiau tai nereiškia, kad jie nesuvokia, kas vyksta aplink juos. Kad jie negali pasirinkti, kam patikti ar su kuo praleisti laiką. Ir taip kiekvienas iš jų mano istorijoje davė atspaudą mano širdyje. Kaip yra juokinga ir tuo pačiu nuostabu, kaip vyresnis nei 40 metų vyras gali mylėti gėles tiek, kad kasdien jas nori rinkti į savo kambarį.
Šis projektas man taip pat suteikė daug laiko apmąstyti apie save, ko noriu ateityje. Na, apie ateitį galvosite, tik tuo atveju, jei esate pakankamai atsakingas, jei ne, jūs dėl to pradėsite jaudintis paskutinėmis dienomis ar net paskutinėmis valandomis prieš palikdami projektą..
Ką gavau iš šio projekto?
Gyvenimo draugai, nuostabi kelionė baidarėmis, apsilankymas Estijos ir Latvijos sostinėse, begalinės naktys, kupinos linksmų, prasmingų pokalbių, nauja šalis, kur gali sakyti jog turi namus į kur gali visad paskambinti. Tai privertė mane dar kartą suvokti, kad nieko nėra lengva, kaip atrodo, kad galime išmokti visko, klysdami daug kartų. “
ENG.
"For a long time I wanted to do a volunteering project abroad, but I never seemed to find the right moment, there was alw
ays something more important on my “to-do list”.
It might sound cheesy, but this ESC project totally changed my life, and soon you will understand why. The first question that I always get from friends, other volunteers, my colleagues or different people that I meet is:
“Why did you choose this project?”.
My answer is always the same “The project chose me”. A few years ago, when I first heard about this type of projects I subscribed to a Romanian organization called Tinerii 3D for receiving information regarding open calls for projects, but I never applied to any of those.
This changed last February when I decided to apply for a project here in Lithuania. I was at a point in my life when I felt the need for a break, but a productive break. Don't get confused, this is not a paid holiday, you have to work hard, but it pays off. I am one of the lucky volunteers because I live in Vilnius, the capital of Li
thuania. Lucky because I have plenty of things to do in my free time in this amazing city compared to other friends who volunteer in small cities.
My home is in the city, but my work is in a small village called Čekoniškės. I volunteer for Betzatos community, where assistants and people with mental disabilities live together, sharing daily life.
If I had to choose a single word to describe this place I would choose family.
It has both easy and challenging parts. There are happy days and hard days. Working with people with mental disabilities is not an easy job, it requires a lot of patience, communication skills, social skills and when you are in a foreign country language skills.
Ok, but what to do when you don't speak the national language when your colleagues
or your target group don't speak English either?
Well, you manage your way to deal
with that. Using signs, sounds, playing, drawing, giving up. The last one it's not an option since the main purpose of this community is to involve the people with disabilities, or as we call them core members, in all the activities. One of my favourite methods to learn new words in Lithuanian or to say something was to get the help of one of the core members who can say some things in English. So, when I was struggling with one word I was almost always going to this particular core member, telling how you can say that in English and asking how I can say it in Lithuanian.
My first days in the community were at the same time the best and the most challenging. I started my project in April, with beautiful weather, beautiful nature and happy people. Playing basketball almost every day with the youngest boy from the community who never seemed to get tired, we might have the same age, but not the same energy. What got stocked the most in my memory was the first time when I had to cook.
I was used to doing that for myself, but when I had to cook for around 10 people, I panicked.
I remember that the entire time I was afraid that it's not good, not enough, not Lithuanian food, while everybody around was very calm and positive. I think I was somehow angry that they didn't worry as much as I did. I said this little story with the food so you can understand some of the feelings that one can experience during this type of projects.
Volunteers will struggle a lot of times with the fear that they are not doing things well enough, that they are not being helpful or needed in that place. It's not available for all the volunteers, but mostly for those whose projects are in schools, kindergartens or communities like mine. These type of places don't usually give volunteers specific tasks. They will let you find your place or the activities you want to do. It won't be the easiest thing to do when you are the only new person in a group where everybody seems to know their roles. I remember that it took me quite a while to understand this.
Living with people with mental disabilities made me see a lot of things different.
I remember that in the beginning, I was seeing them as an entire entity, but day by day I learned how different they are, how different they think, and express their feelings. I understood that I can create friendships with some of them and not with others, which is normal. I saw that some received me in their house as a friend from day one, while others still don't understand why this weird Romanian girl who doesn't speak Lithuanian and doesn't eat šaltibarščiai is here. Now that after more than half of my project it's gone I realized that all of this is normal.
These people might have their disabilities, but it doesn't mean that they don't realize what is happening around them. That they can't choose who to like or with who to spend their time. And so each of them put their fingerprint on me. It is so funny and so amazing at the same time how a man over 40 can love flowers to the point that he will want to pick them every day for his room.
This project also gave me a lot of time to reflect on myself, to think about what I want for the future. Well, the second part only if you are responsible enough, if not you will worry about that during the last days or even last hours.
What else I gained from this project?
Life friends, an amazing canoe trip, visiting Estonian and Latvian capitals, endless nights full of fun, meaningful conversations, a new country to call home and still adding. It made me realize once more that nothing is as easy as it seems, that we can learn everything while failing a lot of times."
