Įsikūrimo pradžioje dar tik besiformuojančiai bendruomenei buvo svarbu duoti pavadinimą, kuris atspindėtų iniciatyvinės grupelės tikėjimą ir pojūčius, kuriuos jie jautė bendruomenės formavimo ir kūrimo procese. O Biblijos pasakojimas apie Betzatos vietovę, garsėjusią stebuklingai gydančiu vandeniu, įkūrėjams tapo jų kaip asmenybių virsmo ir neatsiejama bendruomenės istorija.

 

Pasak istorijos, kartą prie jo sėdėjo logonis, kurio Jėzus paklausė:  „Kodėl tu neini prie vandens?“ „Niekas man neištiesia rankos ir nenuveda“,  - atsakė jis.

Noras būti tais, kurie ištiesia ranką ir padeda pasiekti gydantį šaltinį, iki šiol yra Betzatos bendruomenės misijos dalis.

 „Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie avių vartų yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.“ (Jn 5, 1-9)