Betzatos bendruomenė

Sveiki visi, besidžiaugiantys pavasario saule Lietuvoje!

Mėginu įsivaizduoti jau bepražystančias obelis, kurios svarina žieduotas šakas įėjus takeliu į Betzatos bendruomenės sodybą, tarsi girdžiu, kaip prie inkilų varžosi varnėnai dėl savo vietos bendruomenės sodo teritorijoje. Tikriausiai ir žaluma užplūdusi stiebiasi aukštyn, o pienės savo šviečiančiais žiedais kasdien užkariauja vis daugiau teritorijos. Tokia gyva, šviesi ir pavasarinė Betzatos bendruomenės sodyba mano prisiminimuose.

Bet svarbiausi esate jūs, kurie gyvenate ir darbuojatės bendruomenėje. Įsivaizduoju, kaip Martynas bumba panosėj, jog laikas sandalus traukti, nors kasdien svyruojanti oro temperatūra išmuša iš vėžių. Na, dar jam gal smegenis varginti galėtų antrojo namo kolonų spalva... O Aneta tikriausiai laksto pievomis, užklupta pavasario margųjų jausmų, ir kaip gerai, galvoju, kad tie Čekoniškių kaimo laukai tokie erdvūs mūsų visų jausmams paganyti. Tikiuos, jog Martynas ir Aneta supras mane, - rašau šmaikštaudamas. O išties, tai labai pasiilgau jūsų visų!

Bet šiuo laišku labiau norėčiau ne tiek prisiminti, kiek pasidalinti savo naujom patirtim.

Rašau jums laišką iš Trosly miestelio, iš Arkos širdies. Jau kelios dienos, kaip dalyvauju Arkos organizuojamoje “Gyvenimo mokykloje - Ecole de vie” – tai savaitės mokykla ilgamečiams bendruomenių asistentams, darbuotojams. Kasdien čia turime daug tylos, maldos ir susitikimų su išmintingais ir ilgamečiais Arkoje žmonėmis. Daug klausomės ir diskutuojame apie žmogiškumą pasaulyje, kaip galime gyventi vienoje bendruomenėje būdami skirtingų tikėjimų, skirtingų charakterių ir su labai skirtigomis gyvenimo patirtimis, bet turėdami vieną ir tą patį troškimą - mylėti ir būti mylimais. Diskutuodami ieškome atsakymo, kas yra žmogaus laisvė, kaip išlikti laisvais savo pasirinkimuose ir kartu nevaržyti kito laisvės, bet padėti jam gyventi. Mėginame suvokti, kaip svarbu ir kodėl dalintis savo išgyvenimais ir džiaugsmais gyvenant bendruomenėje, juk dalinimasis yra tarsi bendruomenės alsavimas. Bendruomenė, nustojusi dalintis, pradeda dusti. Ir kaip svarbu, kad bendruomenė neužsidarytu savo egoizme, savo individualizme už savo tvoros tarp marguojančių gėlynų ar kokiose bėdose, nes tada naujai atvykę į bendruomenę gali atrasti ją iš tiesų tai merdėjančią, o gal ir mirusią.

Tikiu, jog Betzatos bendruomenės žmonės tiek gyvendami viduje, tiek dalyvaudami iš tolėliau, akylai saugo bendrystės lobį. Tikiu, jog Betzatos bendruomenėje visos Sekminių Dvasios suteiktos ar dar suteiksimos dovanos yra ir bus saugomos ir auginamos kasdien šildant vienas kitą šypsena ir meile.

Šiandien daug kalbėjomės su Jonu (Jean Vanier) apie skausmą, pasidalinusį pasaulį, karą, nevilties apimtą negalia, krizę ir net Islandijos vulkano išgąsdintus pasaulio verslininkus. Klausantis atrodė, jog jis ne kalba, o gieda giesme, kuri išsiveržia iš jo visa apglėbiančios širdies ir skverbiasi į tavo širdies gilumą. Jo žodžiai skausmingi ar kartais linksmi net užkietėjusiems vyrukams ašarą išspaudžia. Nenoriu šiame laiške bandyti atpasakoti viso to, ką kalba Jonas, bet pabandžiau išrinkti keletą mane palietusiu frazių, kurios galbūt ir jums kalbės.

Aš turiu pasakyti pats sau laisva valia: aš to siekiu, aš to noriu....

Labai svarbu surasti pasitikėjimą savimi. Jauni žmonės turi daug pasitikėjimo kitais ar net Dievu, bet savimi -  nelabai daug.

Kartą aš pasakiau – atsiprašau, pasitikėjime!

Man reikia tavęs, aš vienas nieko nepadarysiu! Taip kaip Tėvui Tomui reikėjo manęs!

Man, žmogui, reikia visko, kad augčiau, kad stiprėčiau.

Aš daug išmokau, bet dar tiek daug turiu išmokti.

Visa Arkos prasmė - tai iškilusius klausimus dėti į širdį.

Kiekvienas iškilęs klausimas eina į galvą, iš galvos į širdį ir iš širdies vėl į galvą.

Jūs esate Gyvenimo mokykloje ne tam, kad liktumėte Arkos bendruomenėje, bet kad būtumėte laisvi savo pasirinkime.

Pirmas dalykas Arkoje - tai švęsti gyvenimą, o paskui visos humanizmo problemos ir galvosūkiai.

Tai trupinėliai iš to, ką Jonas kalbėjo mums a l‘Ecole de vie, Trosly kaime.

Norėjau pasidalinti šiomis išgirstomis mintimis su jumis, nes man šiuo ypatingu gyvenimo momentu, kai turiu su šeima rinktis tolimesnį kelią, kuriame gali tekti daug ko brangaus atsisakyti, šie žodžiai - kaip kompasas dykumoje. Tikiu, jog Dievas ruošia mane kažkokiam naujam nuotykiui. Nuotykiui, kuriame mes galėsime realizuoti tai, ką gavome per šiuos metus, praleistus Prancūzijos Arkoje. Norisi visus gautus talentus paleisti į apyvartą ir jokiu būdu neužkasti jų dirvoje.

Tiesa, Dievas per šiuos metus mums su Inesa tikrai yra dosnus! Ruošiamės neužilgo priimti dar vieną gyvybę į mūsų šeimą. Taigi turėtume grįžti ne penkiese, o jau šešiese. 

Bene pusmečiui likus, pradėjome ruoštis sugrįžimui į Lietuvėlę. Tai tikiuosi, kad spalio mėnesio lietų, vėją bei spalvų mirgėjimą išgyvensime realiai. Taip rašau, nes labai pasiilgau Lietuvos žmonių, laukų, lietaus ir sniego, žvarbumo ir palenkti pečius ekonominės krizės naštai ir viso to, ką jūs turite kiekvieną dieną. Išties, kokia laimė, kad gimiau nedidutėje Lietuvoje, kad esu lietuvis, kad kalbu lietuviškai, kad tikiu lietuviškai ir kad turiu daugybę gražių lietuviškų tradicijų ir papročių, kurias išmokau švęsti ir saugoti, kad visokie kitokie mūsų atsilikimai nepadarė mūsų per daug europiečiais.

Norėčiau pabaigti šį laišką ilgesinga širdimi. Širdimi, kuri meldžiasi už jus ir tiki, jog Viešpats per Betzatos bendruomenės žmogučius, asistentus, atsakinguosius, tarybą, savanorius, draugus, šeimas, profesionalus daro neišmatuojamai didelius darbus .

Taigi, mylėkite ir būkite mylimi!

Ir nesuskaičiuojamų dovanų jums iš Šventosios Dvasios su jos Vėju!

                                                                                                                                                          Ričardas  Lygnugaris

• Rekolekcijos su Bertranu ir Marija Elen pas Joanitus 2010 04 23-24
• Darom 2010 su Betzata Medžiakalnio draustinyje prie Čekoniškių

Visos Betzatos bendruomenės linksmybės prasidėjo einant link Katedros aikštės, kai pakeliui prasilenkėme su nešinais spalvotas medines gėles, pintus krepšius, barankų ir visokių kitokių saldumynų maišiukus žmonėmis. Visi jie šypsojosi ir buvo laimingi (neskaitant verkiančių, matyt kažko negavusių vaikučių.. ir susierzinusių tėvelių), o savo šypsenomis užkrėtė ir mus. Atpėdinus į Katedros aikštę, pasitiko iš toli grojančios liaudiškos muzikos garsai ir būgnų dundėjimas („tuba tuba tuba“) :) Pirmasis mūsų tikslas buvo pasiekti Pal. J. Matulaičio dienos centro prekyvietę, kur darbavosi mūsų Aneta. Taigi – PIRMYN per žmonių jūrą! Vinguriuodami pro žmones net su didžiąja eisena paėjėjom. Ieškojom, dairėmės savo draugų, o pasirodo, reikėjo juos išgirsti! Dalis Pal. J. Matulaičio dienos centro „chebros“ linksmino praeivius „netradicine“ muzika.