alt

Brangūs Draugai,

Jaučiausi labai laimingas, rugpjūčio mėnesį leisdamas Orvalo vienuolyne. Tyla, besimeldžiantys bei giedantys vienuoliai, Eucharistija, miškas, mano miegamasis koridoriaus gale - tiek daug dalykų mane džiugino ir teikė ramybę. Man patiko čia būti, skirti laiko maldai, skaityti, rašyti, ilsėtis bei vaikščioti po miškus. Man patiko dėkoti už Arką, Tikėjimą ir Šviesą, už gyvenimą, už savo gyvenimą. Šis vienuolynas yra viena iš tų mažų vietų, kurios yra tokios esminės mūsų sužeistame pasaulyje, kuris nuolat juda ir keičiasi, yra toks persmelktas individualizmo, asmeninės sėkmės ir žiniasklaidos ginamų vertybių. Vienuolynas suteikia ramybę, tai vieta, kur Dievas yra, ir atskleidžia, jog meilė ir visuotinė brolybė yra įmanomi.

Rugpjūčio 15-ąją, Marijos, Dievo Motinos, šventės dieną, mano rekolekcijų ir maldos laikas buvo paženklintas žinios apie tai, jog miršta Žaklina (Jacqueline d’Halluin). Ji buvo labai brangi tiek man, tiek Arkai. Pažįstu ją nuo 1950-ųjų, kai iš Kanados laivyno atvykau į Gyvuosius vandenis. Tada ji buvo Tėvo Toma Filipo (Thomas Philippe) sekretorė. Vėliau ji man padėjo prasidedant Arkai. Pats pavadinimas Arka buvo suteiktas tada, kai buvome kartu, besikuriant pirmajam namui; tai ji parašė Arkos maldą. Ji buvo stebėtinai praktiška, rūpinosi visų mūsų namų renovacija ir dekoravimu; maldos moteris, tokia kūrybinga visose mūsų šventėse, kupina džiaugsmo ir išminties – meilės išminties. Tiek daug įvykių mus suvesdavo, bet pirmiausia – meilė Tėvui Toma ir daugybė drauge išgyventų dalykų Arkos šerdyje.


Žaklina su tėvu toma 1974

 

Tučtuojau išvykau iš Orvalo, mane vežė Odilė. Taip, artėjo Žaklinos mirtis, ji buvo tokia vargana, tokia silpna, sunkiai pajėgė kvėpuoti. Pastaruosius ketvertą metų ji siaubingai kentėjo nuo Parkinsono ligos. Keletą valandų galėjau praleisti su ja, esu tikras, kad ji mane atpažino. Ji žinojo, jog atėjau su ja atsisveikinti ir pasakyti jai „sudie“, bet ji nemirė tuojau pat. Žaklina dar gyveno keletą dienų, patirdama didžiulį žmogišką silpnumą. Didelių morfijaus dozių dėka ji nekentėjo fiziškai, bet manau, kad visgi ji kentėjo, mat laukė Jėzaus ateinant.

Žaklina su Rafaeliu Simi 1989m.

Sugrįžau į Orvalą, kad būčiau arčiau jos maldoje, kad jos paskutinis perėjimas būtų apgaubtas švelnaus Dievo buvimo. Ji iškeliavo pas Dievą rugpjūčio 24 d. Koks džiaugsmas Tėvui Toma sutikti ją Danguje.

Būdamas Orvale suvokiau, kaip stipriai myliu Arką bei Tikėjimą ir Šviesą, ir kaip Dievas mane pašaukė išgyventi daugybę gilių iš Jo širdies besiliejančios bendrystės ryšių ne tik su negalią turinčiais žmonėmis, bet taip pat su asistentais ir tiek daug draugų, kurie taip pat neša savo trapumą ir silpnumą.

Esu laimingas sugrįžęs į savo namus Val Fleuri, laimingas būdamas su savo broliais ir seserimis bei liudydamas mūsų pasauliui pačių silpniausių asmenų svarbą ir vertę, jei mes įsiklausome į juos, juos gerbiame ir užmezgame su jais nuoširdų ryšį.

Visa tai mane kreipia mąstyti apie Arkos vystymąsi: tai buvo švelnus vystymasis. Pradžioje norėjau gyventi mažoje bendruomenėje, kuri liudytų Jėzų, Katalikų Bažnyčioje. Norėjau dosniai gyventi su sunkumų turinčiais asmenimis, gyventi drauge ir būti Evangelijos ir Jėzaus buvimo tarp stokojančiųjų ženklu.

Pamažu Arka atrado, kad yra pašaukta liudyti ne tik asistentų gerumą ir tikėjimą, bet neįgalių asmenų vertę. Bėgant metams, daugelis iš jų, vis dar kamuojami sunkių negalių, pasiekė tikrą žmogišką ir dvasinę brandą. Jų spontaniškumas, vidinė laisvė, džiaugsmas užmegzti ir išlaikyti ryšius, „gyvenimo džiaugsmas“, jų paprastumas, trykštantis iš šių ryšių, atskleidžia kitokį gyvenimo būdą mūsų visuomenėje. Daugybės žmonių mūsų visuomenėje gyvenimas stipriai paženklintas streso bei lenktyniavimo, gilaus individualizmo bei vis silpstančių ryšių šeimoje ir kitur. Jie siekia kitokio gyvenimo, kuriame būtų mažiau vartojimo ir daugiau santykių, mažiau asmeninės sėkmės, daugiau laiko, skirto buvimui ir gyvenimui drauge, mažiau piramidės principų, kai keletas stiprių ir kompetentingų asmenų kopia į viršūnę. Jie siekia, kad būtų kuriamas kūnas, kuriame visi, ir silpni, ir stiprūs, atrastų savo vietą ir galėtų drauge švęsti savo bendražmogiškumą, tuo būdu liudydami taikos kelią.

Faktas, jog Arka priima vyrus bei moteris (asistentus ir neįgaliuosius) iš skirtingų Krikščionių bažnyčių, skirtingų religijų, skirtingų kultūrų ir faktas, kad mūsų bendruomenės yra įsikūrusios daugelyje skirtingų šalių pabrėžia šį vystymąsi. Tai nėra mūsų gerai apgalvoto troškimo ar intelektualios vizijos ženklas, bet greičiau mūsų pasaulyje paplitusios visuotinės žmogiškos kančios patirties vaisius – šią patirtį įgijome Arkoje. Arka neliudija išskirtinai krikščionių tikėjimo, bet ji liudija silpnumo ir kančios perkeitimą į gyvenimą, per Dievo malonę. Tai nesumenkina tikėjimo, bendrystės su Dievu ir dvasinio augimo reikšmės. Priešingai! Kad pajėgtų gyventi bendruomenėje su skirtingų gebėjimų bei negalių turinčiais žmonėmis iš skirtingų kultūrų, religijų, kiekvienas asmuo yra pašauktas gilinti savo vidinį gyvenimą ir asmeninį tikėjimą, palaikomą bendruomeninio gyvenimo. Arka yra meilės mokykla, kurioje išmokstame mylėti tuos, kurie yra kitokie. Tam reikia, kad kiekvienas augtų nuolankumu ir dirbtų su savimi. Tai reiškia žvelgti į kitą asmenį kaip į tą, kuriame gyvena Dievas, kaip į asmenį, iš kurio galime gauti dovanų ir kuris gali padėti mums augti meilėje.

Įpusėjau skaityti kerinčią Kristiano Salensono knygą, ji atveria mano širdį ir dvasią bei atskleidžia šiandienos žmonijos vystymosi viziją. Pranašiška knyga, suteikianti vilties. Jos pavadinimas: „Christian de Chergé: Vilties teologija“ (Christian de Chergé: A theology of hope). Christianas buvo cistersų vienuolis (kaip Orvalo vienuoliai ir kaip mano brolis Benediktas Kvebeke). Jis gyveno mažame vienuolyne Tibhirine, Alžyro miesto pietuose. Jis išgyveno gilią maldos patirtį su musulmonu, kuris išgelbėjo jo gyvybę karo Alžyro valstybėje metu ir kuris už tai buvo nužudytas. Kaip vienuolis ir su savo broliais Christianas dirbo kartu su musulmonais, taip pat meldėsi drauge su Sufi brolijos nariais. Jis ir jo brolis vienuolis 1996 m. buvo teroristų pagrobti ir nužudyti.

Ši teologija pagrįsta giliomis dvasinėmis patirtimis, Jono Pauliaus II gestais ir žodžiais bei Vatikano II susirinkimo mokymais. Tai Dievo, kuris trokšta visų žmonių vienybės, vizijos teologija. Ši knyga (taip pat ir kitos Christian‘o de Chergé ir apie jį parašytos knygos) atveria naujas duris giliam žmonėms būdingų skirtingumų susitikimui, skirtingumų, kurie yra gerbiami ir mylimi, ieškant bendrystės Dievuje. Skirtingumai, užuot skaldę, gali mus visus praturtinti.

alt

Christiano gyvenimas padėjo man pajusti poreikį mano taip vadinamų „tarpininkaujančių bendruomenių“, kuriose labai skirtingi žmonės, turintys pažeidžiamas ir nuolankias širdis, gali susitikti kaip žmogiškos būtybės ir Dievo, tiesos bei taikos ieškotojai.

Šių susitikimų pagrindas – nuolankumas, o tai reiškia tam tikru būdu numirti sau pačiam, atsisakyti poreikio pasirodyti viršesniu, nebemanyti, jog esi elito atstovas, turintis nepajudinamų įsitikinimų.

Vieną dieną kažkas paklausė Martino Liuterio Kingo, ar visada bus grupių, tikinčių, kad jos yra elitinės ir niekinančių kitas grupes. „Taip“, - atsakė Martinas Liuteris Kingas, - „kol visi suvoksime, kas yra sužeista kiekvieno iš mūsų viduje, suvoksime savo baimes, esmines negalias ir vidinę tamsą.“ Tuomet kyla klausimas: kaip augti nuolankumu ir matyti kituose žmonėse visa, kas yra iš Dievo? Kokį perkeitimą turėtume patirti ir kaip? Ar tai nėra pačioje Arkos šerdyje slypinti problema?

alt

Arkos asistentas (vadinsiu jį Leonu) štai kuo pasidalino su grupele žmonių prieš keletą mėnesių. Jis gyveno Forestière su sunkią negalią turinčiais asmenimis. Jo buvo paprašyta ypatingai rūpintis Francuaza, kuri namuose žinoma kaip „mamie“. Ji yra 76 metų ir turi labai sunkią negalią: yra prirakinta prie lovos, akla, nepajėgi bendrauti žodžiais. Leonas buvo nusivylęs, mat jis nejautė jai jokios traukos. Kaip ir buvo paprašytas, jis ištikimai maitino mamie, bet jam tai buvo nuobodu. Ir štai vieną dieną ji padėjo savo ranką ant jo rankos ir nusišypsojo. Leonas sakė, jog tai buvo ypatingas susitikimas, stebuklinga akimirka, perkeitimo momentas, malonės akimirka. Nuo šios akimirkos jis pamėgo būti su ja. Visa, kas iki šiol buvo nuobodu ir sudėtinga, tapo palaiminimu. Ar ne tai mes norime liudyti Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje? Slėpininga jėga plūsta iš silpnų žmonių (tokių kaip Francuaza) širdies ir kviečia į mus perkeičiantį susitikimą. Štai šis perkeitimas ir gali būti naujo gyvenimo šaknis mūsų visuomenėse. Visur yra tarpininkaujančių bendruomenių. Izraelyje yra palestiniečių, žydų grupės, kurios susirenka kartu pasidalinti. Ruandoje ir Burundyje esama hutų ir tutsių, kurie susirenka dalintis ir melstis. Šiaurės Airijoje protestantai ir katalikai susirenka pakalbėti apie tai, kaip jų bažnyčios padeda jiems gyventi arčiau Jėzaus. Šios mažos bendruomenės, kaip ir Arka, liudija žmogiškos prigimties vienybę; visi esame vienos didelės žmonių šeimos nariai. Kai priimame kitokius asmenis, esame praturtinami.

Tarpininkaujančios bendruomenės, nors jų tebūtų vos kelios, nurodo taikos kelią; jos įkurtos trokštant mylėti vienas kitą, nepaisant mūsų skirtingumų. Jos yra vilties švyturiai. Norėdamas parodyti, kas yra mūsų artimas (Lk 10, 29), Jėzus kalba apie samariečio ir žydo – dviejų viena kitos nekentusių grupių – meilę. Jėzus atskleidžia, kag kitas (skirtingas) asmuo žmonijoje yra brolis ar sesuo: esame pakviesti ne slėptis už trūkumų ir saugiuose kitus smerkiančios grupės spąstuose, bet atsiverti kitiems, kurie yra kitokie.

Mano sveikata gera. Orvalo vienuoliai sakė, jog mano, kad atrodau jauniau! Nežinau, ar tai tiesa. Kaip bebūtų, pradedu jausti savo 81-ųjų metų silpnumus. Visą man likusį gyvenimą norėčiau skelbti Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos slėpinį rekolekcijų Fermoje metu ir kitur: skelbti silpnų asmenų, kurie yra Dievo buvimo ženklai, vertę ir svarbą. Galbūt mano paties silpnumas padės man geriau suprasti Jėzaus, kuris pats tapo silpnas ir pažeidžiamas, Gerąją Naujieną. Per šį silpnumą Jis mums teikia gyvenimą ir kviečia mus labiau mylėti. Savo bendruomenėse turime nuostabų lobį ir degu troškimu perduoti jį kitiems, kad kiti galėtų atrasti jį ir juo gyventi.

Melskitės už mane, kad išmokčiau lėtai ir švelniai senti, su džiaugsmu.

Jaučiuosi gilioje bendrystėje su visomis Tikėjimo ir Šviesos bei Arkos bendruomenėmis ir su daugybe draugų. Visus jūsų rūpesčius ir džiaugsmus nešu savo širdyje ir maldoje. Dėkoju už jūsų laiškus; negaliu atsakyti kiekvienam asmeniškai, bet kiekvienas laiškas išreiškia bendrystę, kurią visi drauge išgyvename.

Kartu su Jumis Dievo džiaugsme.

Žanas