Brolis kančioje. 
Drąsa, parodyta paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis, Jonas Paulius II savo kūnu paliudijo Dievo galybę, pasireiškiančią silpnumu. Žanas Vanjė mus kviečia apmąstyti šį nuolankumo kelią.

Jonas Paulius II, tikras Dievo vyras, dėl amžiaus ir ligos tapo Dievo neturtėliu. Tam, kuris gyveno atjautos slėpiniu, dabar pačiam reikėjo atjautos.

2004 m. rugpjūčio mėn. vienas kunigas man sakė: „Skaudu matyti popiežių tokioje būsenoje. Reikėtų, kad jis atsistatydintų ir tada galėtų ramiai numirti“. Daugelis sakė, jog jam reikia atsistatydinti... Kai kurie pripažino, kad galingų valstybės vadovų akivaizdoje jis atrodė kaip Bažnyčios gėda, ir kad mums reikia galingo Bažnyčios vadovo. Šis kunigas nebuvo vienintelis, kuris išgyveno tokius jausmus. Kartais, kai lydžiu sunkią negalią turinčius asmenis, gatvėje ar restorane, girdžiu replikas: „Neturėtume leisti tokiems žmonėms gimti“.

Mūsų visuomenė garbina didžiuosius, gražiuosius, tuos, kuriems sekasi ir kurie laimi. Jai sunku pažvelgti ir prisiartinti prie vargingųjų, subjaurotų asmenų, ypač praradusių žmogišką grožį ar net išvaizdą.

Jonas Paulius II pamažu, bet drąsiai nusileido į mažumo kančią, išsaugodamas šviesų protą. Dėl ligos jo veidas buvo perkreiptas, o kūnas sustingo. Buvo metas, kai jis nebegalėjo kalbėti. Jam tekėjo seilės. Jis buvo pažemintas. Buvo sunku į jį žiūrėti. Žmonės nusukdavo nuo jo savo žvilgsnius. Tačiau jis niekada nenukreipė savo žvilgsnio nuo žmonių.

Viena iš paskutinių Jono Pauliaus II nuotraukų – popiežius savo lange Velykų dieną. Matome iškreiptą veidą, pravertą burną, kenčiantį žvilgsnį – nukryžiuotojo Jėzaus ikoną.

Iš meilės. Jėzaus mokiniai nusigręžė nuo Jėzaus, kai jis tapo silpnas. Petras negalėjo pakęsti, kad Jėzus nusižemina ir plauna jam kojas. Kai Jėzus paskelbė mokiniams, jog patekęs į Rašto aiškintojų ir didžiųjų kunigų rankas turės kentėti, Petras sušuko: „Jokiu būdu tau neturi taip atsitikti!“ Petras, kaip ir daugelis iš mūsų, negalėjo pakęsti kančios. Kančią jis suvokė kaip Dievo bausmę, kuri neturi ištikti „teisiųjų“. Jėzaus atsakymas Petrui kietas: „Ei šalin nuo manęs, Šėtone. Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ Iš meilės Jėzus sutiko tapti silpnas, kad pasidalytų su mumis viskuo - net žmogišku trapumu bet neturtu.

Kiek daug žmonių į negalią turinčio vaikelio gimimą žiūri kaip į skandalą, o į Alzhaimerio liga sergančią moterį – kaip į siaubą! Dažnas pagalvoja: "Reikia jais nusikratyti ar bent jau paslėpti".

Jonas Paulius II buvo ir liko Gyvybės popiežius. Gyvybė prasideda mažumu moters įsčiose. Ji patiria savo trapumą ir ligos bei mirties akivaizdoje. Visą savo gyvenimą mes liekame trapūs: mūsų tyko nelaimingi atsitikimai, ligos. Maža to, mūsų širdys yra tokios pažeidžiamos: draugas, sutuoktinis mus apleidžia, mes liekame užgauti, sužeisti. Kad gyventume laimingai, mums reikia draugų. Apleidimas ir atstūmimas yra skaudžiausios iš visų kančių.

Jonas Paulius II gyveno tuo, ko mokė. Žmogaus gyvenimas nėra paremtas vien galia. Jame slypi ir silpnumas. Yra žmonių, kurie atmeta šią žmogiškojo veido pusę, nes ji trikdo ir kviečia į solidarumą. Argi ne todėl, kad skirtingai suvokiama, kas yra žmogiškas asmuo?

Jonas Paulius II savo veiksmus ir viziją pagrindė žmogaus asmens svarbos ir vertės suvokimu. Kiekvienas asmuo yra šventas, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Žmogus yra pajėgus ne tik veikti. Jo sąmonė, jo širdis malonei veikiant yra pajėgios priimti Dievą ir tapti vieta, kur Dievas pasilieka.

Visada ir visur Jonas Paulius II skelbė žmogaus ir gyvybės teises. Tačiau gyvenimo pabaigoje jo paties silpnumas - daug iškalbingiau nei  žodžiai - bylojo apie asmens, sukurto širdžių bendrystei, vertę. Už perkreipto veido visada slypi asmuo, kurį Dievas myli ir kurį yra pasirinkęs. Jo sergantis kūnas buvo daugiau nei enciklika. Jis savimi perteikė pasauliui žinią apie kiekvieno asmens vertę. Taip, mylinti Dievo jėga atsiskleidė jo silpnume. Mes žavimės stipriaisiais. O silpnajam reikia kito - jis pritraukia meilę. Meilė ištrykšta iš pasidalyto silpnumo.

Jonas Paulius II gyveno tuo, ko mokė. Visiems pasaulio „vargingiesiems“ – neįgaliems žmonėms, pagyvenusiems asmenims, engiamiesiems, bedarbiams - jis atskleidė jų vertę ir svarbą Dievo plane. Sėkmė nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia – žmogaus širdis, atiduota Dievui ir žmonijos broliams bei seserims.

Žodis tapo Kūnu. Jis tapo silpnas, kad mus įvesdintų į meilę, į širdžių bendrystę.

Garbintojai pagal Dievo širdį. Kai Jonas Paulius II buvo jaunas popiežius, jis atspindėjo gerojo Ganytojo veidą. Žodžiais ir gyvenimu jis atskleidė tiesos kelią. Bet sekti Jėzų nereiškia būti tik stipriam, - tai taip pat priimti save ir atiduoti Jėzui save tokį, koks esi. Atiduoti savo trapumą yra daug daugiau, nei galingai veikti ir kalbėti. Jėzus mus išgelbėjo ne savo žodžiais, bet savo silpnumu, atiduodamas savo gyvenimą už mus ant kryžiaus.

Jonas Paulius II buvo gerasis ganytojas, kuris mylėdamas ėjo iki galo. Už Jėzaus avis jis atidavė savo gyvybę. Išgyvendamas savo visišką trapumą, jis buvo mums paaukotojo Jėzaus veidas.

Paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, patyręs kraštutinį trapumą, Jonas Paulius II atskleidė giliąją kančios prasmę. Nepaisant regimo trapumo, jis ir toliau žengė savo keliu, tyliai garbindamas - malonių srautas nenutrūko. Jis gyveno bendrystėje su Jėzumi.

Savo gyvenimu, gestais, žodžiais Jonas Paulius II mums primena, jog kiekvienas, net ir labai trapus asmuo, gali būti garbintojas pagal Dievo širdį. Mūsų bejėgiškumo ir vargingumo metui atėjus, jis mus kviečia paaukoti savo silpnumą Dievui ir tapti tyliais garbintojais.

Versta iš Ombres & Lumière (Juin,2005). Vertė K. J.