Rekolekcijos su Bertranu ir Mari Elen „Marijos namuose“ 2010 balandžio 23-24d.

(Tekstai perrašyti iš audio įrašų)

I žodis. Jėzaus švelnumas ir gailestingumas Mt 19, 1-9

{mp3}I_Bertrano_zodis.MP3{/mp3}

 

Bertranas. Labai džiaugiuosi būdamas čia su jumis. Šį vakarą noriu jums kalbėti apie Jėzaus švelnumą ir gailestingumą. Noriu pasidalinti, kaip tie žmonės, kuriuos vadinu dangaus karalystės karalaičiais – būtent žmonės su negalia, nes negaliu pakęsti šito žodžio - mums atskleidžia, koks Viešpats Jėzus yra švelnus ir gailestingas. Rytoj kalbėsiu daugiau apie Jėzaus ištikimybę ir pasitikėjimą mumis.

Mano pasirinkta ištrauka iš Šventojo Rašto (Mt 19, 1-9) kalba apie tą akimirką, kai Jėzus yra labai pažeidžiamas: jis žino, kad jo laukia mirtis, žino, kad beveik visi draugai jį išduos, paliks. Lygiai kaip žemėje yra išduoti ir palikti dangaus karalystės karalaičiai. Jie dažnai gyvenime būna apleisti ir išduoti, o galėtų mums duoti žymiai augiau. Jie stengiasi būti ištikimais, bet mes nebūname jiems ištikimi. Visa, ką jums šiandien pasakosiu apie Evangeliją, jie mane išmokė.

Pasirinktoje ištraukoje kalbama apie Verbų sekmadienį. Man susidarė įspūdis, kad ši šventė Lietuvoje yra ypatingai mėgstama, nes kai pirmąkart atvažiavau į Lietuvą, buvo Verbų sekmadienis, bažnyčios buvo pilnos žmonių, gėrėjausi verbomis. Ričardas sakė, kad pas jus yra trys pagrindinės šventės: Kalėdos, ir pas mus Kalėdos didelė šventė, paskui Verbų sekmadienis, o po to jau Prisikėlimo šventė.

Taigi Jėzus žino, kad mirs, kad Jeruzalė jį nuteis, pasmerks. Kokia jo laikysena žmogaus atžvilgiu? 30 metų jis „slapstėsi“ mažame Nazareto kaimelyje, paskui pradėjo 3 metus trukusią misiją, padarė neįtikėtinų stebuklų, pagydė daug ligonių, prikėlė žmonių iš numirusių. Nepabijojo tiesiai kalbėti su religiniais vadovais, sakė jiems tiesos žodžius. Jis nuramino audrą, taip pat padarė daug kitų dalykų. Po tokių patirčių Jėzus galėjo išpuikti, sakydamas: „štai koks aš galingas, koks nuostabus“. Dažnai sau sakau, kad šiandien Dievas daro tiek mažai stebuklų galbūt dėl to, kad matė per daug žmonių, kurie dėl to išpuiko... O Jėzus padarė labai daug stebuklų ir dėl jų neišpuiko. Jis po jokio stebuklingo veiksmo neieško prisiimti sau šlovės – štai po duonos padauginimo Jis atsiskyrė nuo minios ir užlipo į kalną melstis.

Jėzus žino, kad mirs, kai įžengia į Jeruzalę su savo apaštalais. Sako jiems: „eikite ir suraskite man asilę su asilaičiu“. Kai artinasi prie miesto, jis jau žino, kad savo šlovę reikės atskleisti. Čia matome, kad Jėzus nėra vien didis pranašas, bet Dievas, nes iš anksto žino, kas įvyks. Senojo Testamento pranašai nežino, kas įvyks po 4 val. ar po paros, o Jėzus žino, kas jo laukia ir sako: „eikite ir suraskite asilę su asilaičiu. Sakykite, kad ji reikalinga Viešpačiui“. Jėzus žino, kad tie žmonės, pas kuriuos bus paprašyta asilės, nepradės nervintis ar nerimauti - Jis numato tuos dalykus.

Religiniai vadovai nebegali Jėzaus pakęsti, nori jį sunaikinti, nužudyti. Jėzus artinasi prie miesto. Evangelijoje tris sykius buvo mėginta nužudyti Jėzų: pirmą kartą Jam dar esant kūdikiu Erodas mėgino jį nužudyti. Žinome, kaip jis bėgo į Egiptą, kad išvengtų mirties. Antrąjį kartą - kai grįžta į savo Nazareto kaimelį ir vietiniai nenori jo priimti. Ten jis sako, kad savo šalyje pranašu nebūsi. Rašoma, kad minia norėjo jį nustumti nuo olos, bet jis praėjo pro minią. Taigi Jėzus gerai žino, kas atitiks, kas jo laukia. Kančios metu jis beveik neištaria nei žodžio, tik vos kelis. Kai jis artinasi prie Jeruzalės su asile ir asilaičiu, nori pasakyti kažką labai svarbaus žmonėms.

Jėzus nusileidžia į tą miestą pilnas švelnumo, gailestingumo. Visiškai neteisdamas šio miesto, nuolankiai žengia, ir pasirenka ne karietą, bet paprasčiausią asilę su asilaičiu. Mt 21 skyriaus 4 eilutėje sakoma: „Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai.“ Neįtikėtinas sakinys! „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės“. Žodis „štai“. Tas pats kaip hebrajų Klausyk, Izraeli. „Štai“ arba „klausyk“. Pasaulio Viešpats bus nukryžiuotas, jis artinasi prie miesto, ir jo širdyje nėra jokio teismo žmogui! Joje yra tik švelnumas. Čia jau galėčiau sustoti ir galėtume eiti adoruoti...

Neįtikėtina, kaip Jėzus visiškai perkeičia mūsų įvaizdį apie teisiantį, smerkiantį Dievą! Senajame Testamente  labai jaučiamas žydų tautos santykis su teisiančiu, baudžiančiu Dievu. Net ir šiandien yra žmonių manančių, kad jeigu jiems kas bloga atsitinka, tai todėl, kad Dievas taip norėjo. Kaltės jausmas mumyse yra toks gajus. Mes nuolat sugrįžtame prie teisiančio Dievo įvaizdžio: „akis už akį, antis už dantį“. Štai Jėzus, kuris įžengia į Jeruzalę ant asilės, visiems laikams sugriauna tą įvaizdį. Išrinktoji tauta jį nužudys, o jo širdyje tik švelnumas... Jokio noro kerštauti žmogaus atžvilgiu, jokio teisimo. Tai taip skiriasi nuo to, kokie mes esame! Dažnai net nesugebame žvelgti į tokį Jėzų. Pats matau: kai tik patiriu šiurkštų elgesį iš kito, labai greitai noriu pats taip atsiliepti, arba nuteisti, pasmerkti. O Jėzus ateina į Jeruzalę švelnus, neteisdamas. Ne aš tai sakau, tai sako pranašas: „Štai tavo karalius“, pasižiūrėk, koks jis yra. Žmonės jaučia jo širdį ir todėl tiesia apsiaustus, tiesia jam po kojų, nori būti aplink jį, kloja palmių šakas, norėdami pagerbti tokį neįtikėtiną Jėzų ir 9 eilutėje sakoma: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu“. Štai Dievo garbė – švelnumas, paprastumas, gailestingumas. Šįryt vaikščiojome po Vilnių: daug bažnyčių, ir visur troškimas vaizduoti galingąjį Dievą. O Jėzus eina ant asilės. Pilnas švelnumo artinasi prie tų, kurie jį nužudys. Štai kokia yra Dievo garbė ir šlovė, dėl ko ir Verbų sekmadienis yra tokia neeilinė šventė. Švelnumas, nuolankumas, gailestingumas.

Kodėl žmogus prasilenkia su tokiu Jėzumi? Esu giliai įsitikinęs, taip yra todėl, kad mes nesugebame priimti pažeidžiamų žmonių. Kai kalbu apie priėmimą, turiu mintyje sandorą, ilgalaikį ryšį su jais. Reikia gyventi su pažeidžiamumu tam, kad suvoktum, kas yra Dievas. O mes bijome pažeidžiamumo. Juk Jėzus buvo labai pažeidžiamas, bet tik tokią akimirką jis galėjo atverti mums tą supratimą, kas yra švelnumas ir gailestingumas, kas yra pažeidžiamumas.

O dabar kad būtų aiškiau, kalbėsiu konkrečiau. Štai čia matote vieną dangaus karalystės karalaitę, jos vardas Mari Fransuaza. Ją vadiname moterimi su negalia, o aš ją vadinu dangaus karalystės karalaite, nes ji man padėjo suprasti, kas yra Dievas. Gimdymo metu buvo pažeista jos kaukolė, ir ji liko su negalia visam gyvenimui. Ji gimė pažeidžiama, visą gyvenimą tokia ir išliko. Pažeidžiamas man yra tas, kuris negali išgyventi, jei šalia nėra meilės. Pati viena jinai neišgyventų. Jai reikalingi žmonės, kurie jai pasakytų: „Ateik gyventi su manimi, aš tau padėsiu.“ Ji negali gyventi viena, nei įgyti amato. Ji taip pat negali ištekėti, o visą gyvenimą to troško. Dėl savo pažeidžiamumo, ji negalėjo susituokti ir turėti vaikų. Su ja matausi 30 metų kiekvieną dieną, nes mes kartu dirbame medžio dirbtuvėse. Žinot, ką jinai daro pirmiausia, kai ateina į dirbtuvę? Mane pabučiuoja keturis kartus, stipriai apkabina ir paklausia: “Kaip laikaisi?“ Tai yra klausimas, kas tavo širdy – ar aš liūdnas, ar linksmas. Na, kai kas nors pora sykių taip padarytų - gal ir nieko, bet kai taip vyksta kasdien 30 metų, išskyrus savaitgalius, galite paskaičiuoti, kiek bučinių ir apkabinimų esu gavęs ir kiek kartų manęs buvo paklausta „Kaip gyveni?!“ Užduodama šį klausimą, ji nesidairo į kairę į dešinę, bet rimtai žiūrėdama į akis klausia. Jei man gerai, ji patenkinta, ir tada galiu jai duoti darbo. Jei nelabai gerai jaučiuosi, ji ieško kaip mane paguosti. Per tiek metų ji nepraleido nė vienos dienos nepasveikindama! Juokiatės? Ir aš pradžioje juokdavausi... Bet per 30 metų jaučiu, kad visa apsivertė manyje aukštyn kojomis. Juolab, kad Mari Fransuaza švelnumo srityje yra tiek prisikentėjusi. Kadangi ji visada viską sakydavo tiesiai šviesiai ir labai norėjo vyro savo gyvenime, tai vaikinų ji ieškojo visur. Klausdavo, kur čia galima rasti vaikinų? O vaikinai būna baruose, ji tai žinojo, tad dažnai ten ir lankėsi. O ką gi vaikinai darė su Mari Fransuaza? Nepasakosiu, nes tai siaubinga. Bet žinau, ką ji patyrė, nes būdama visiškai atvira, ji viską man papasakodavo. Štai ši mergina, šitiek prisikentėjusi dėl noro turėti sutuoktinį ir vaikų bei dėl neteisingo vaikinų elgesio, išsaugojo savyje švelnumą. Jai nepabodo mane apkabinti ir klausti, kaip laikausi. Ar matote ryšį su Jėzumi, kuris žengia į Jeruzalę pas tautą, laukiančią jo jau 2000 metų? Jėzus kaip ir Mari Fransuaza neturi neapykantos tai tautai, jame išlikęs jai skirtas švelnumas. Ar dabar suprantate, kodėl Mari Fransuaza yra dangaus karalystės karalaitė? Ji moteris su negalia, prieš ją vaikinai smurtavo, o jos širdis liko atvira, ji ir toliau myli ir dar kaip stipriai... Neįtikėtina! Bet kuris iš mūsų nebūtume pakentę tokio smurto savo atžvilgiu...

Dar apie vieną žmogų noriu jums papasakoti. Tai mano draugas Patrikas. Kai kurie jį pažįstate. Žinote, kad jis mirė praeitais metais. Jo mirtis buvo staigi – jis patyrė žarnyno infarktą. Patrikas yra su negalia, nes motina jį paliko. Socialinė darbuotoja jį rado, visą susigūžusį, susirietusį mažame lopšelyje. Jis buvo paskendęs savo išmatose... Ar galite įsivaizduoti to kūdikio siaubą? Motina juo nesirūpino, taip ji galbūt turėjo labai daug rūpesčių, o socialinė darbuotoja jį radusi, nuvežė į ligoninę. Paprastai kūdikis neišgyvena, kai mama nepaima jo ant rankų, nepamaitina. O Patrikas savo gyvenimą pradėjo taip, buvo apleistas motinos, o ligoninėje užėmė daug laiko, kol atsitiesė. Paskui jis augo kitoje šeimoje, kur buvo dar 7-8 vaikai, ir niekada neturėjo mamos sau. Jis bandė gyvenime dirbti, bet kadangi viduje turėjo labai daug asmenybės trikdžių, negalėjo turėti normalių santykių su savo vadovu. Per savo gyvenimą turėjo prikaupęs daug priežasčių, kad nirštų ant pasaulio ir jį supančių žmonių.

Su Patriku gyvenau 18 metų, ir niekada nesu girdėjęs, kad blogai apie ką nors kalbėtų! Jis buvo neįtikėtinai svetingas. Kai į dirbtuvę ateidavo lankytojai, jis pirmas pasitikdavo, aprodydavo dirbtuves. Turėjo sugebėjimą lengvai priimti, nusišypsoti, rasti tinkamą žodį. Bet dirbtuvėje jis nieko nedirbo. Ir mane tai nervindavo. Vieną dieną sakiau: „tu mane užknisai, nes nieko nedirbi“. Kai nervindavausi ir parodydavau tai, jis ant manęs nepykdavo. Jis neteisdavo. Net kai neteisingai supykdavau ant jo, jis neturėjo širdy pagiežos. Kaip gera gyventi su žmogumi, kuris savo širdyje neturi jokios pagiežos! Tai tokia pailsinanti patirtis! Nežinau kaip jūs, bet man būna, kad jau nuo pat ryto, dar nepusryčiavus turiu visokiausių minčių apie žmones: tas blogas, tas aną padarė, ir t.t. Iš tikrųjų žmogus su negalia esu aš, o ne jis...

Ta ramybė, kurią patiriame gyvendami su žmonėmis, neturinčiais pagiežos yra neįtikėtina. Patrikas savo gyvenime patyrė labai daug kančios, nes kai esame palikti motinos, ta patirtis lieka neatsiejama nuo mūsų, ji su mumis visą gyvenimą. Dažnai ant jo nervindavausi, nes jis nieko nenorėjo dirbti. Tačiau jis buvo tenai tam, kad man būtų gailestingas. O aš gailestingumo neturėjau. Jis tarsi mažomis dozelėmis man duodavo gailestingumo... Jis juk man nesakė: „Koks tu netikęs Bertranai, nes nuolat teisi ir teisi“. Ne, jis buvo šalia manęs kaip gailestingasis, kuris teikia ramybę. Man buvo labai stipri patirtis, kai buvau supykęs ant Arkos, net galvojau apie išėjimą iš Arkos, ne apie išsiskyrimą su žmonėmis, bet pačios struktūros palikimą. Nuvažiavau pasikalbėti su Žanu Vanjė ir sakau: „neliksiu tavo toj „įmonėlėj“, ko man čia sėdėti ir kritikuoti, jau geriau išeisiu ir gyvensiu ramiai“. Žanas, kai jam užduodami panašūs klausimai, turi „firminį“ atsakymą: „Daryk, kaip Jėzus tau pasakys“.  O Jėzaus man duotas atsakymas buvo Patrikas. Jėzus man pasakė: „Lik su Patriku, šalia jo tau bus gerai. Jis neteisia, jisai nepyksta ant Arkos, nepyksta ant savo motinos, ant visuomenės, kuri jį atstūmė. Arka keičiasi: šiandien tave nervuoja, rytoj nebenervuos, bet ne tai svarbu. Svarbu, kad liktum su Patriku, nes jis tau teiks mano gailestingumą. Per jį tu suprasi, kad tavo negalia yra teisti ir smerkti. Patrikas, būdamas dangaus karalystės karalaitis, yra kupinas gailestingumo, ir jisai neteis, kas benutiktų“.

Ar suprantate, kaip Patrikas ir Mari Fransuaza man padėjo suprasti švelnųjį Jėzų, žengiantį į Jeruzalę? Jėzus visu kūnu patirs žmonių smurtą, kaip jį patyrė Mari Fransuaza: bus nuteistas, iš jo bus išsityčiota, jis bus apleistas. Jėzus žmonių akivaizdoje pasilieka pilnas gailestingumo ir švelnumo. Ir tai atneša mums atjodamas ant asilės su asilaičiu.

Mari Elen. Tai, ką išgirdome, mus kviečia kontempliuoti švelnųjį Jėzų. Kai prieš atvykstant skaičiau ir meldžiausi su šia Evangelija, mane palietė tai, kad tarp Jėzaus ir asilaičio buvo tuščia vieta. Sau sakiau, gal esu kviečiama atsisėsti ant to asilaičio? Kiekvienas iš mūsų esame kviečiamas atsisėsti ant jo. Ir eiti, klausytis, mokytis iš Jėzaus. Bet man tai sunku kartais, nes atrodo, kad galėčiau gyventi ir be Jėzaus. Tada mane gali valdyti pyktis, kartėlis, noras teisti. Taigi sėstis ant to asilaičio ne visuomet noriu, bet sykiu esu traukiama atsisėsti ant jo.

Žvelgdama į savo gyvenimą matau, kaip išmokau joti ant to asilaičio. Man atmintyje iškilo trys dalykai. Pirmasis - tai gyvenimas su žmonėmis mano bendruomenėje. Nesiplėsiu, nes Bertranas apie tai jau daug kalbėjo. Jis sakė, kiek bučinių yra gavęs iš Mari Fransuaza. Aš irgi jų daug gavau, gal šiek tiek mažiau, bet vis tiek labai daug. Švelnumu, kuriuo ji taip apdovanojo Bertraną, dalinosi ir su manimi, ypatingai kai sirgdavau, ateidavo aplankyti, paklausti, kaip laikausi. Gyvenimas su Mari Fransuaza ir su kitais - su Loranu, su Sesile, perkeitė mano žvilgsnį. Ir maldoje leidau Jėzui palaipsniui perkeisti mano žvilgsnį. Evangelijoje Jėzus sako: „Esu švelnios ir nuolankios širdies. Ateikite pas mane.“ Dažnai meldžiuosi: „Jėzau, romus ir nuolankios širdies, ateik ir perkeisk mano širdį.“ Dievo Žodis mane kviečia priimti tą žvilgsnio perkeitimą.

Vienos maldos metu - tai buvo seniai - kartu su Bertranu mes gavome tokį Žodį iš pranašo Michėjo knygos: „Klausyk, žmogau, ko Dievas iš tavęs laukia. Būk teisingas, švelniai mylėk, ir nuolankiai ženk su savo Dievu“. Dažnai Bertranas sako, kad teisus elgesys ir yra dalintis gyvenimu su pažeidžiamais žmonėmis. Po truputėlį kartu su Mari Fransuaza, su Sesile, su Loranu, maldoje per Dievo Žodį jaučiu, kad kartėlis, kuris kasdieną galėtų gimti mano širdy, mažta. Po truputėli galiu būti kaip ta minia, kuri supo žengiantį Jėzų pilna džiaugsmo. Labai mėgstu šią eilutę iš psalmės: „Tu mano gedulą pavertei džiaugsmu“. Tas gedulas dažnai yra pyktis, kitų teisimas, kartėlis. Man patinka šis raginimas joti iš paskos. Joti ant asilaičio. Tai yra džiaugsmo šaltinis.

 

II žodis. Jėzaus ištikimybė Mt 26, 14-35

{mp3}II_Bertrano_zodis.MP3{/mp3}

Bertranas. Tie, kuriuos jis išsirinko savo artimiausiais draugais, apleis, paliks ir išduos jį. Jėzui dėl to viduje negera. Prieš švęsdamas Eucharistiją drauge su apaštalais, mėgina juos aplink save surinkti ištikimybės dvasioje. Tai primena tokias akimirkas, kai būnant su draugais jaučiame, kad bendrystės tarp mūsų nebėra. Reikia pasišnekėti vienas su kitu tiesoje, kad bendrystė sugrįžtų. Tai nėra lengva. Esu įsitikinęs, kad esate patyrę tokių momentų šeimose ar bendruomenėje, kai reikia pasakyti vienas kitam dalykus tiesoje. Jei tiesa neišsakyta, jei nebėra pasidalinimo tiesoje, negali būti ištikimybės.

Jėzus, pats būdamas pažeidžiamas ir ištikimas, jautriai tai išgyvena, nes žino, kad bendrystė su apaštalais patirs smūgį. Jėzus tarsi atveria vartus, kad įsteigtų tą tiesą ir ištikimybę. 21 eilutėje skaitome, kai Jėzus valgė su savo apaštalais, pasakė tokius žodžius: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ Mokiniai dėl to labai nuliūdo. Pažvelkime į Jėzų, kuris yra labai artimame santykyje su savo apaštalais, ir jiems kalba apie savo liūdesį. Jėzus liūdi, nes žino, kad Judas jį jau išavė. Ištraukos pradžioje apie tai kalbama. Jis negali pradėti vakarieniauti, nepakalbėjęs apie tai. „Iš tiesų iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ Kas toliau vyksta yra labai gražu, nes apaštalai bando išsiaiškinti, klausinėja jį: „Ar tai aš, Viešpatie?“ Jėzus nekaltina Judo atvirai. Tik sako: „Tas, kuris padažys kąsnį drauge su manimi viename inde, tas mane išduos.“  Judas pats užduoda klausimą Jėzui. Nors žino, kad jį išdavė, vis tiek klausia: „Nejaugi aš, Rabi?“ Jėzus jam nieko nesako, tik atsako: „Tu pasakei“, tarsi norėtų sakyti „tu pats žinai, kad tai tu. Bet kviečiu tave grįžti pas mane, kodėl tu taip darai?“ Koks stebinantis tas Jėzaus švelnumas santykyje su Judu! Tas gailestingas žvilgsnis, kuriuo jisai žvelgia į Judą.

Ilgai mąsčiau, kodėl Jėzus Judą pašaukė būti savo apaštalu? Manau, kad per Judą galime pamatyti, koks yra Jėzaus švelnumas, nepaisant jo išdavystės. Mes visi tam tikra prasme esame Judai. Mums reikia jausti tą Dievo švelnumą ir troškimą, kad liktume ištikimi. Senajame Testamente tie 3000 metų žydų tautos istorijos – tai yra ištikimybės istorija. Dievas išranda daugybę dalykų, kad jo tauta jam išliktų ištikima. „Kodėl esi neištikimas, Izraeli?“ Man ta akimirka su Judu tokia graži, kai Jėzus atsako Judui tiesiai, bet ir labai gailestingai. Jeigu mes galėtume daryti taip kaip Jėzus, būtų žymiai mažiau susiskaldymo. Kiek šeimų, kiek bendruomenių išgyvena sunkumus dėlto, kad nemoka būti tiesoje kaip Jėzus?

Paskui mūsų dėmesį atkreipia Jėzaus laikysena, kai jisai žino, kad visi apaštalai jį paliks, išskyrus Joną. Jis sako: „Dar šiąnakt, jūs visi mane paliksite.“ (31eilutė) Norėčiau, kad pažvelgtume į apaštalų reakcijas. Nebuvo nei vieno, kuris sakytų „taip, galbūt paliksiu“. Bet ne, visi sakė: „ne, tai neįmanoma, mes visi būsime su tavimi, Jėzau“. Ypač Petras, visų „šefas“, šaukia: „Aš jau tikrai tavęs nepaliksiu, eisiu iki mirties su tavimi.“ Primena tą prancūzišką gaidį: mes patys geriausi, gal kiti ir gali ką nors blogo padaryti, bet tik ne aš. Jėzus su ta pačia tiesos laikysena sako Petrui: „Iš tiesų iš tiesų sakau tau, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ Jis toks pat švelnus su Petru, kaip ir su Judu, nesistengia jo apkaltinti. Ramiai pasako, kad nepragydus gaidžiui, tu manęs išsižadėsi tris kartus...Tą švelnią laikyseną Petras prisimins išsigynimo akimirką. Ir Jėzaus žodžius, o ypač jo žvilgsnį. Petras išdrįso patikėti Jėzaus gailestingumu ir man tai yra pagrindinis skirtumas tarp Judo ir Petro. Judas nepatiki gailestingumu ir pasikaria.

Štai tas Jėzaus tiesos siekis: Jėzus jaučiasi pažeidžiamas, kol nėra tiesos, ištikimybės. Jis nieko mums negali, jeigu mes nesame jam ištikimi. Jis nėra galingas Dievas ta prasme, kad nieko negali padaryti be mūsų ištikimybės. Ištikimybė nereiškia būti tobulu – niekuomet nebūsime tobuli. Bet ištikimybė reikalinga tam, kad mes galėtume keliauti drauge su Jėzumi. Kas gi toji ištikimybė Jėzui? Mūsų tikėjimas, kad jis yra meilės šaltinis, jeigu jo nepripažįstame, kaip šaltinio, jeigu mes neištikimi tam šaltiniui – mes negalėsime mylėti. Mums nepavyks mylėti, netgi prarasime ryžtą mylėti: savo šeimą, tėvus, draugus, savo bendruomenę. Būtent to Jėzus ir nori, kad mes pripažintume jį kaip šaltinį, kad būtume ištikimi, ir jis galėtų mumyse gyventi. Todėl prieš nuplaudamas apaštalams kojas, prieš švęsdamas Eucharistiją, jis bando apaštalus surinkti aplink šią ištikimybę. „Vienas iš jūsų mane išduos. Visi mane paliksite. Man liūdna.“ Čia matome vieną iš Dievo pažeidžiamumo pusių. Jisai ateina atsisėdęs ant asilės, pilnas švelnumo, gailestingumo, ir paklausia: „Ar nori išlikti man ištikimas?“ Tai vienintelis dalykas, kurio Jėzus iš mūsų prašo: „Ar myli mane? Ar nori likti su manimi? Ar manai, kad be manęs nesugebėsi mylėti, negalėsi ištverti meilėje, nes esi per daug trapus? Esi ypatingai trapus tą akimirką, kai jautiesi stiprus...“

Dažnai žmonės, ypatingai tie, kurie žino „Baltojo akmenėlio“ bendruomenės pradžią, matė,  kokie trapūs buvome praėjus kurti bendruomenę, ir dabar matydami bendruomenėje apie 60 asmenų, gražius namus, dirbtuves, klausia: „Tai čia tu įkūrėjas?“ Su žavesiu ir šiek tiek pavydo veide. Visuomet jiems atsakau: „Ne, įkūrėjas yra Jėzus.“ Bendruomenė iki šiol gyva tik todėl, kad buvo keli žmonės, kuri išliko jai ištikimi, kurie pasakė: „Aš lieku. Toliau tikėsiu šia istorija.“ Paskui Jėzus mums duoda visa, ko reikia, kad mes ir toliau gyvuotume, išliktų trys namai, kad dirbtuvėse nieko nestigtų. Svarbiausia jis atvedė į mūsų bendruomenę tuos dangaus karalystės karalaičius, kurie išliko ištikimi.

Šįryt norėčiau jums pakalbėti apie Pjerą. Jis vienas iš tų dangaus karalystės karalaičių, kurie liko ištikimi. Jis dirba su manimi nuo dirbtuvių pradžios. Gyvenime yra patyręs daug smurto ir pats smurtavęs prieš kitus. Prieš ateidamas pas mus, jis buvo kalėjime. Jis kiek panašus į Judą: yra melo kalinys, tiek jo yra patyręs, kad nebegali iš jo išsilaisvinti. Kaip Judas, kuris žinodamas tiesą, sako „nejaugi aš“ - mat jo galvoje sunku atskirti melą nuo tiesos. Prisimenu, kaip viename supermarkete (ten labai lengva prisikimšti kišenes visokių gėrybių) jis buvo sulaikytas apsivogęs, kadangi nėra toks didelis gudrutis, tai gana akivaizdžiai kišenes prisikrovė. Jis iš visų jėgų gynėsi „ne, ne, nieko aš neėmiau.“ O apsauginis sako „pirmyn, kraustyk kišenes.“ Jis aišku pradėjo tuštinti kišenes ir visas „turtas“ pradėjo byrėti.

Ilgai klausiau savęs, kokia gi yra Pjerui suteikta malonė. Man ilgai buvo sunku su juo patirti bendrystę. Žinojau jo istoriją, galėjau jį suprasti. Jei būčiau atsidūręs jo vietoje, greičiausiai elgčiausi taip pat. Suprasdamas, kodėl jis taip elgiasi, vis tiek nesugebėjau su juo išgyventi bendrystės. Be to jis į mane panašus, nes irgi turi bjaurų charakterį. Karts nuo karto įkimbam vienas kitam į atlapus, ir žiežirbos tik lakioja aplinkui. Ilgai mąsčiau, kaip galiu turėti tą ilgalaikį ryšį su juo? Per ilgesnį laiką suvokiau, kad jo teikiama malonė man ir bendruomenės ekipai yra jo ištikimybė. Jis - tvirto kūno sudėjimo ir visada pasiruošęs man pagelbėti: jei reikia perstatyti baldus ar kažką sunkaus panešioti. Net savaitgaliais, jeigu mes kažko per savaitę nespėjame, jisai man sako: „Nesirūpink, aš ateisiu.“ Vakar kalbėjau jums apie Mari Fransuazą, kuri kas rytą atėjusi mane apkabina ir išbučiuoja, klausia, kaip laikausi. Vakarais – Pjero eilė: jis niekuomet neišeina iš dirbtuvės, nepaspaudęs man rankos. Būna, kad iš dirbtuvių išeinu anksčiau, nes reikia paskambinti, arba esu pernelyg pavargęs. Pjeras klausia: „Negrįši?“ Jei sakau, kad negrįšiu, visada paprašo: „Ar galiu paspausti tau ranką?“ Kol nepaspaudė man rankos, Pjeras negali eiti miegoti. Tame rankos paspaudime, tame apsikeistame žvilgsnyje įskaitau mintį: „ar tu sutinki ir toliau su manimi tęsti? Ar išliksi man ištikimas? Nes aš tai išliksiu tau ištikimas.“ Jis man yra sakęs, kad jeigu nebūtų savo kelyje radęs „Baltojo akmenėlio“, greičiausiai jau būtų miręs. Man Pjeras yra dirbtuvėje esančios ištikimybės garantija. Greičiausiai visą gyvenimą jisai išliks šiek tiek melagis, ir šiek tiek sukčius. Bet nieko čia baisaus, jeigu išlieki ištikimas. Per tą ištikimybę man tarsi atsivėrė durys ir aš pradėjau jį mylėti. Dažnai galvoju, kad Jėzus žiūrėdamas į mane galėtų irgi prarasti kantrybę, bet esmė yra ne būti geru, bet likti ištikimu. Kaip Petras, kuris viduje yra visas sudaužytas, sulaužytas, per patirtą smurtą ir melą, bet jeigu išlieka ištikimas, gyvenimas drauge yra įmanomas.

Dievas per mus gali daryti daug dalykų, jeigu išliekame jam ištikimi. Kai Dievas nesutinka tokios ištikimybės, jisai tampa pažeidžiamas. Būtent Pjeras man leido suprasti, kad Jėzus manęs neprašo būti tobulu, neprašo padaryti didžius dalykus, bet prašo išlikti ištikimu. Jei lieku ištikimas, jis galės tęsti su manimi mano kelią.

Šiandien Prancūzijoje išsiskiria kas antra šeima. Kai susitinku su tomis besiskiriančiomis šeimomis, galvoju - ir aš taip galėjau pasielgti. Nėra gerų ir blogų porų. Tačiau yra poros, kurios tiki ištikimybe, ir tos, kurios ja abejoja. Ar galiu tęsti gyvenimą su tuo kitu asmeniui, kai man atrodo, kad nebelabai jį myliu? Ar galiu tęsti gyvenimą drauge po viso to blogo, kurį jis man padarė? Mums iškyla klausimas tuomet: gal meilė sugrįš, jeigu aš tęsiu ir eisiu toliau? Reikia tikėti, kad meilės šaltinis yra Jėzus, ne mes. Tačiau turime išlikti ištikimi, kad Jėzus galėtų mums teikti savo meilę.

 

III žodis. Jėzaus pasitikėjimas Jn 19, 25-27

{mp3}III_Bertrano_zodis.MP3{/mp3}

Kaip jums sekasi būti su pažeidžiamu Jėzumi?

Bertranas. Vakar matėme, kaip jis leidosi į Jeruzalę atsisėdęs ant asilės, kupinas švelnumo ir gailestingumo, į miestą, kuris rengėsi jį nukryžiuoti (Mt 19, 1-9). Ir matėme, kaip paskutinės vakarienės metu drauge su savo mylimais apaštalais jis siekia būti tiesoje, ištikimybėje (Mt26,14-35). Prisimenate, kaip Jėzus kreipėsi į Judą ir į Petrą – labai švelniai ir tiesoje. Taip, su Jėzumi nepasukčiausi. Kartais tai nėra lengva. Jisai puikiai žino, kas yra mūsų širdyje ir mums iškelia gerus klausimus.

Dabar noriu su jumis pažvelgti į paskutines Jėzaus gyvenimo akimirkas keturių moterų ir vieno vyro draugijoje (Jn 19, 25-27). Tai buvo akimirka, kai tos keturios moterys ir vyras matė Jėzų kūnišką, o paskui jie susitiko su juo prisikėlusiu. Bet tai jau buvo kitaip. Štai Jėzus nukryžiuotas, artėja pabaiga. Jis vinimis prikaltas prie kryžiaus, kenčia didelę skausmingą kančią. Jis žiūri į tuos, kurie yra šalia jo, prie kryžiaus. Ar prisimenate, kokie žmonės stovi kryžiaus papėdėje paskutinėmis Jėzaus gyvenimo minutėmis?  4 moterys ir vienas vyras. Jonas, vienintelis vyras, Marija, jos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė, kuri buvo artima Jėzui, jam buvo nuplovusi kojas, gyveno didžiam artume su Jėzumi. Taigi ne gausi minia prie Jėzaus. Visi kiti pabėgo, nes išsigando. Jie nieko nebesupranta, tad pasitraukia. Kaip turėjo būti sunku Jėzui, ne vien dėl kančios, kad buvo nuteistas, bet ir dėlto, kad liko visiškai vienas: šalia jo tebuvo likę tos 4 moterys ir vienas vyras. Po visų gerų darbų, kuriuos jis atliko: išgydė tiek daug ligonių, prikėlė žmonių iš numirusių – beveik visi išsilakstė. Įsivaizduokime laidotuves, kuriose dalyvauja tik penki žmonės... Jėzui turėjo būti labai sunku jaustis tokiam apleistam, vienišam.

Ilgai sau kėliau tą klausimą, kodėl keturios moterys ir vienas vyras? Štai ir čia, kai apžvelgiu susirinkusius, moterų yra daugiau negu vyrų... Man atrodo, kad moterims santykiai yra daug svarbesni nei vyrams. Vyrams gyvenime svarbiau veikti. Jiems reikia save realizuoti, būti efektyviems. Apaštalams buvo žymiai paprasčiau sekti paskui pranašą, kuris daro stebuklus, sugeba užčiaupti religinius vadovus, išvarinėja demonus. Paskui tokį Jėzų vyrams lengva sekti iš paskos. Tačiau būti šalia nukryžiuoto Jėzaus... turėti nukryžiuotą vadovą – neįmanoma to pakelti! Tuo tarpu moterys yra labiau linkę į bendravimą širdis į širdį. Galbūt todėl, kad jos gimdo vaikus? Taigi po kryžiumi yra keturios moterys ir tik vienas vyras.

Dėl apaštalo Jono sakoma, kad jis buvo po kryžiumi greičiausiai todėl, kad buvo jauniausias iš apaštalų. O aš manau, kad Jonas buvo ir labiau santykio žmogus. Tokių esu sutikęs Arkoje. Pvz, mūsų bendruomenėje tokie vyrai žymiai daugiau dirba su sunkios negalios žmonėmis. Jie dažnai būna ir namų asistentai. Bet tokiame pašaukime išbūti nedaugeliui vyrų pavyksta... Didžioji dauguma vyrų mūsų bendruomenėje dirba dirbtuvėse: pjausto medžius, stato pastolius ir t.t. Man atrodo, kad apaštalas Jonas tiktų būti tokiame dienos centre. Kai Jėzus miršta ant kryžiaus, Jonas nepabėga, nes jis visų pirma išgyveno santykį. Jėzus, kurį jisai labai mylėjo, kai jį nukryžiavo jisai liko su juo. Tuo tarpu Petras, kuris norėjo būti didžiojo vado pavaduotojas, pasitraukė.

Jėzus ant kryžiaus žvelgia ir mato savo motiną. Galėtume įsivaizduoti Jėzų sakantį „man atsibodo, man skauda, tai nepakeliama“. Ne, jis galvoja apie savo motiną, kuri pasiliks viena po jo mirties. Jis žvelgia į Joną ir sako jam: „Štai tavo motina“. O po to sako Marijai: „Štai tavo sūnus“. Man atrodo, kad kaip tik čia ir prasideda bažnyčia. Ilgai maniau, ir jums turbūt taip buvo, kad bažnyčia prasidėjo su Sekminėmis, kai Šventoji Dvasia nusileido, visi pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis, vieni užmigo, kiti pradėjo daryti stebuklus ir t.t. Žinoma, bažnyčia įgavo tuo metu jėgos, juk Šventoji Dvasia pūtė. Bet pati bažnyčios pradžia yra nukryžiavimo akimirka, kai tie, kurie jam išliko ištikimi, stovi prie kryžiaus – Jėzus juos suburia drauge. Juos surenka savo meile ir švelnumu. Tai paslėptoji bažnyčia. Ta, kuri netriukšmauja. Tikiuosi, esate matę tokių vietų, kur yra paslėptoji bažnyčia, apie kurią niekas nekalba. Kai randame tokias vietas, patiriame daug ramybės ir švelnumo.

Manau, kad Jonui ir Marijai nebuvo būtina susitikti prisikėlusį Jėzų, nes jie ir taip juo tikėjo. Evangelijoje pirmoji, kuriai pasirodė prisikėlęs Jėzus, buvo Marija Magdalietė. Įsivaizduokime, jei Marija būtų taip pat nerimavusi kaip Magdalietė, Jėzus būtų pirmiausia jai apsireiškęs. Marija savo širdyje žinojo, kad Jėzus prisikels. Jai nereikėjo Jėzaus pasirodymo. Taip pat ir Jonas, kai drauge su Petru atbėga prie kapo ir pamato drobulę, tekste sakoma: „Jis pamatė ir įtikėjo. Liudiju, kad tai tiesa.“ O kitiems reikėjo pamatyti prisikėlusį Jėzų. Kodėl? Pasislėpusiai, ištikimajai bažnyčiai nereikia didelių ženklų, kad ji tikėtų. Štai Jėzus prikaltas ant kryžiaus, kai jam sunku kentėti ir jis mato šalia tik penkis žmones, savimi suburia bažnyčią. Štai tavo motina. Štai tavo sūnus. Be galo graži akimirka. Jaudina tai, kad likęs su ta maža kruopele iš visos minios, Jėzus išlieka pasitikėjime žmonių atžvilgiu. Jis mirs po kelių valandų, jį supa vos penki žmonės ir prieš pat atiduodamas dvasią, jis juos suburia ir kliaujasi jais. Kad jo žinia būtų skleidžiama toliau, kad jie nuolankiai liudytų apie Dievo švelnumą.

Kartais bandau įsivaizduoti Jono pokalbį su Marija. Juos turėjo sieti didelis pasitikėjimas, švelnumas, daug nuolankumo. Tai bažnyčios gimimas. Nenoriu tuo pasakyti, kad Šventoji Dvasia neveikė anksčiau - ji juk perkeitė tų keturių moterų širdis. Jeigu turėtumėte laiko, raginčiau perskaityti Juozapo istoriją iš Senojo Testamento, to, kuris buvo brolių išduotas. Būtent tą vietą, kur jis vėl susitinka su savo broliais – kiek švelnumo, jis nesiekia kerštauti, neteisia. Jis toks sujaudintas vėl susitikęs su savo broliais, kad pravirksta. Juk būtų galėjęs taip padaryti, kad jie pajustų jo galią –buvo antras pagal svarbą po faraono. Nežinau, ar Mozė svarbesnis už Juozapą Izraelio istorijoje, bet Juozapo pasakojime mes aptinkame tuos pačius jausmus, kuriuos išgyveno Jėzus šalia keturių moterų ir vieno vyro kryžiaus papėdėje. Susiduriame su ta nuolankia, švelnia, be galo pasitikinčia bažnyčia.

Vis pasitikėti kitu - kai sergu, kai kenčiu – šito mane išmokė Paskalis. Gal kas nors iš jūsų jį pažįstate? Paskalis nebegali dalyvauti darbo stovyklose, nes šiuo metu kovoja su Parkinsono liga. Paskaliui buvo 20 metų, kai atvyko pas mus. Jo tėvai jį paliko. Iki mūsų jis išbandė aštuonias šeimas. Paskutinėje šeimoje, jis buvo apgyvendintas koridoriuje. Rytais 8 val. turėjo išsinešti visus daiktus, nes tai buvo namų koridorius. Kai atvyko pas mus, jis beveik nekalbėjo. Prisimenu, kad tik atvykęs, dirbtuvėje buvo nuolat prilipęs prie manęs, bijojo pamesti mane iš akių. Palaipsniui Paskalis atsivėrė, ir bendruomenėje jis buvo laimingas, kol neprasidėjo jo liga. Man labai patikdavo su juo lankytis mokyklose, kur kalbėdavau apie dangaus karalystės karalaičius.

Norėjau jums parodyti šią nuotrauką, nes joje matyti jo neįtikėtinai gražus žvilgsnis. Vien iš žvilgsnio matyti, kaip jis visiškai pilnai pasitiki kitu. Tyros širdies žvilgsnis, negalime net įsivaizduoti, kad tokiam žmogui būtų galima padaryti ką blogo. Kai Paskalis pas mus atvyko, nebuvo nieko girdėjęs apie Jėzų. Kai pirmą kartą jisai su manimi atvyko į maldos grupelę, kur mes meldėmės vieni už kitus, Paskalis žiūrėjo išpūstomis akimis. Toje grupelėje mes įpratę melstis už žmogų, kuris ateina į mūsų vidurį ir atsiklaupia, tie, kurie meldžiasi uždėdavo ant jo rankas. Tą vakarą paprašiau maldos. Prisimenu, kai po maldos atsistojau, iš karto pamačiau Paskalio žvilgsnį, kuriame aiškiai kabojo klausimas: „Ar galėčiau dabar eiti į tavo vietą?“ Jis nepažinojo nei Jėzaus, nei Evangelijos. Bet jo tyra širdis jautė, kad čia yra kažkas jam svarbaus. Ir jis labai paprastai paprašė. Paskui ėjo su mumis dvasiniu keliu, paprašė Sutvirtinimo sakramento. Tyra širdis, kuri pasikliauja kas benutiktų.

2000m. Paskaliui pradėjo reikštis Parkinsono liga. Kai matau jį kenčiantį - mat toji liga palaipsniui luošina – rytoj prasčiau negu šiandien ir t.t. – klausiu Jėzaus: „kodėl tu jį palieki tokioje padėtyje?“ Mes du kartus vykome pas Mergelę Marija, Lurde nuėjome drauge su juo į maudykles, kita grupė nuvyko su juo į Medžiugoriją. Paskalis labai džiaugėsi, kad meldžiamasi už jį. Kai įmerkiau jį į maudyklę, galvojau sau „ką aš jam pasakysiu, jeigu jis neišgis?“ Paskalis man to klausimo neuždavė... Praėjus dienai susitikome su vienu žurnalistu, kuris klausinėjo piligrimų, ko jie atvažiavo į Lurda. Paskalis atsakė: „kad Jėzus padėtų man kovoti su mano liga.“

Paskalis savyje neturi maišto. Galima su juo vykti į Lurdą, jis nepasveiksta, bet nepyksta ant Mergelės Marijos. Šiandien neturiu atsakymo, kodėl Paskalis tiek kenčia, tačiau matau, kad jame nėra jokio maišto jį supančių žmonių atžvilgiu. Jis išsaugojo tą pasitikintį žvilgsnį. Jis ir toliau patikliai žvelgia plačiai atvertomis akimis. Kai žmonės ateina su juo susitikti, jiems sakau, kad jie atkreiptų dėmesį į jo akis. Ir jaunimą iš tikrųjų vidujai sukrečia Paskalio žvilgsnis. Tad Paskalis ir toliau buria aplinkui save žmones. Jis ir toliau teikia ramybę. Kaip ir Jėzus ant kryžiaus. Jam būna, kad liga įgrysta, jis verkia, bet niekada nemaištauja.

Dabar jau reikia, kad naktį kas nors būtų su juo, nes jis įstringa savo lovoje, pabunda kartais su dideliu nerimu, tada reikia, kad kas nors jam padėtų, apramintų. Vieną naktį jis mane pažadino kokius 6-7 kartus. Man buvo kiek įgrisę ir galvojau, kaip bus sunku kitą dieną, nes buvo tekę naktį daug kartų keltis. Sakiau Paskaliui: „miegok nors kiek, ir man reikia pamiegoti, nes rytoj manęs laukia darbo diena dirbtuvėse.“ Ryte prie pusryčių asistentė Ana manęs paklausė, kaip laikausi, Paskalis pradėjo verkti ir pasakė: “nedaviau Bertranui miegoti“. Viskas tarsi atvirkščiai! Jisai kenčia ir dar maža to save kaltina, kad man neduoda miegoti ir dėl to yra liūnas. Jis gi man galėjo pasakyti „ko toks nepatenkintas - juk tu sveikas, gali man padėti“. Tačiau tokių minčių Paskalis savo širdyje neturi. Jis nelygina – jis pasitiki. Net kai kenčia, nenori trukdyti. Niekada nemačiau jo piktai besielgiančio su jį prižiūrinčiais. Nesuprantu Paskalio ligos, man tai ir toliau lieka paslaptis...Kai matau, kaip jis išgyvena savo ligą, kaip ir toliau aplink save buria žmones, ir toliau jais pasitiki, man jis primena Jėzų ant kryžiaus, kuris šalia savo motinos Marijos, šalia Jono ir šalia kitų trijų moterų. Štai tavo motina. Štai tavo sūnus.

Prieš perduodamas žodį Mari Elen, norėčiau šiek tiek jums kalbėti apie Jėzaus palaiminimus Kalno pamoksle. Jis yra pačiame savo misijos įkarštyje, jį supa daugybė žmonių, jo apaštalai, besididžiuojantys, kad yra šio didžio vado itin artimi asmenys, daug ligonių, kurie visi tikisi pagydymo, ir religiniai vadovai, kurie negali pakęsti Jėzaus buvimo ir to, kokią galią jisai turi miniai, pavydi ir jaučiasi nesaugūs, nori jį nužudyti. Jisai žiūri į visus tuos žmones, ir galvoja, ką aš galėčiau jiems pasakyti, kad jie turėtų kažką su savimi, kai juos paliksiu. Kas jiems perteiks Dievo širdį? Kas jiems duos Dievo dovanas? Įsivaizduoju, kad ant to kalno buvo tokių žmonių kaip Mari Fransuaza, ir jisai sakė: „Palaiminti romieji, nes jie perteiks Dievo švelnumą.“ Buvo tokių, kaip Patrikas, ir jisai sakė: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo.“ Buvo tokių kaip Paskalis, ir jisai sakė: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“. Paskalis žymiai geriau regi Dievą negu aš. Šių gyvenimų toks yra tikslas: perduoti kitiems Dievo dovanas.

Mari Elen. Šįryt koplyčioje man labai patiko melstis su Mergelės Marijos ir apaštalo Jono ikonomis: viena iš vienos kryžiaus pusės, kita iš kitos. Žvelgiau į Jėzų, kuris patiria artėjančios mirties išbandymą. Tame didžiuliame apleistume jis žvelgia į Mariją ir Joną. Tam tikra prasme juos kviečia į gyvenimą. Kai jisai sako „Štai tavo motina. Štai tavo sūnus“, jis sako būkite draugais ir tai sakydamas, jis pasitiki jais, kad jie sugebės tai padaryti.

Manyje tai kelia klausimą, kaip aš elgiuosi išbandymų akimirką? Mums visiems tenka patirti įvairių išbandymų šeimoje, bendruomenėje, mūsų vidiniame ar išoriniame gyvenime. Ar galiu gyventi tokiu pasitikėjimu kaip Jėzus ant kryžiaus Jono ir Marijos atžvilgiu?

Vienas iš tų išbandymų, buvo sveikatos išbandymas. Jaučiau, kad yra gundymas užsidaryti, atsiriboti nuo kitų. Manome, kad esame vieni, kad mus apleido. Šį gundymą esu patyrusi. Bet tuo pačiu metu girdėjau ir kitą kvietimą, išlikti santykyje, toliau bendrauti su vaikais, draugais, bendruomene, šeima. Reikėjo pasirinkti. Ar pasirenku gyventi pasitikėjimu, gyventi santykyje, ar renkuosi atsiribojimą? Kaskart gaudavau malonę atsakyti taip. Šventoji Dvasia man teikė pasitikėjimo išbandymo kelyje.

Tas Jėzaus kvietimas Marijai ir Jonui toliau likti santykyje, jis skirtas kiekvienam iš mūsų. Jeigu galime atsakyti bent jau mažučiu, tyliu taip (nes mums duodama daug augiau, nei mūsų tylieji taip) mums suteikiamas pasitikėjimas ir džiaugsmas. Šito išmokau ne pati viena, o gyvendama su Paskaliu, su Sesile. Sesilė yra tokia stipri asmenybė, mėgstanti prieštarauti. Kai jai būna susierzinusi, kad ir dėl labai menkų dalykų, ji tai išreiškia užsidarydama nuo kitų. Ir kaskart, kai ją matau užsisklendusią, pastebiu kaip paskui ji vis tik priima sprendimą vėl grįžti į santykį. Galiu jos žvilgsnyje išskaityti kaip iš ne ji pasirenka žengti žingsnį taip santykiui. Ji moko mane pasitikėjimo kelio. Vienas sakinys Eucharistijos metu man labai svarbus, prieš aukojimą: suteik mums ramybę išbandymų metu, šioje žemėje, kai mes viliamės tavo žadamos laimės ir mūsų Išganytojo atėjimo.

Būtent ši Evangelijos ištrauka kiekvienam asmeniškai yra kvietimas ir toliau gyventi, ir toliau išlikti santykyje, nepaisant visų tų išbandymų, kurių yra ir bus. Tokie žmonės kaip Paskalis, Sesilė yra mums siųsti mokytojai.