Bertranas Opeklis (Bertrand Aupecle), gimė 1942 m. Prancūzijos šiaurinėje dalyje, Bretanėje (Bretagne). Jis yra trijų vaikų tėvas, „Arkos“ bendruomenės Bretanėje „Baltasis akmenėlis“ („Caillou blanc“) įkūrėjas. Jau dvidešimt penkeris metus gyvena ir dirba „Arkoje“. Daugiau nei penkiolika metų organizuoja tarptautines darbo ir evangelizacines stovyklas. Bertraną kalbinome stovyklos, vykusios "Betzatos bendruomenėje" Čekoniškėse, metu.

 

Koks buvo Jūsų pirmasis susitikimas su žmogumi, turinčiu proto negalią?

Viskas prasidėjo nuo Dominyko, kuris atvyko į mūsų ūkį. Manęs paprašė priimti Dominyką keliems mėnesiams, nes šeimoje jis turėjo bėdų su tėvais, ir jo mokyklos mokytojas paprašė mano pagalbos. Tuo metu aš visiškai nieko neišmaniau apie proto negalią. Kartu su kolega fermoje svarstėme, kodėl gi nepabandžius jo priimti, juk Dominykas galėtų pabūti tai šalia manęs, tai šalia jo, ir šitaip mums netrukdytų organizuoti darbus. Ūkyje dirbo dar šeši darbininkai. Dominykas atvyko. Jis visiškai nieko nemokėjo dirbti, jam visai netiko jokie ūkio darbai: nemokėjo rinkti kiaušinių, vairuoti traktoriaus, nemokėjo net plaktuko rankose nulaikyti. Jis tik buvo tarp mūsų ir tiek. Tačiau jo buvimas per šešis mėnesius visiškai pakeitė atmosferą mūsų ūkyje. Jis sukūrė mūsų komandos viduje bendrystę, pasikeitė net mūsų tarpusavio santykiai. Anksčiau mes buvome tik kartu už tam tikrą atlygį besidarbuojantys žmonės, bet dabar mes jau turėjome ir bendrą draugą – Dominyką.

Tada man buvo trisdešimt metų. Turėjau ūkį, joje dirbančius žmones, tačiau mane visada liūdino tai, kad nebuvo bendrystės, tik darbas. Suvokimas, kad aš nesugebu sukurti šios bendrystės, mane vis labiau ir labiau skaudino. Ir štai pagaliau aš suradau žmogų, sugebantį tai padaryti, ir gana greitai – per šešis mėnesius, tuo tarpu aš per beveik dešimt metų nesugebėjau. Mane pribloškė Dominyko sugebėjimas mus draugiškai suburti. Savo buvimu jis sugebėjo panaikinti mūsų skirtingumus, net patį didžiausią skirtumą tarp darbdavio ir darbininko. Taigi, mane tai labai sujaudino, buvau stipriai paveiktas šio žmogaus. Po šešių mėnesių Dominykas sugrįžo atgal į savo šeimą. O mes kartu su žmona svarstėme, ką daryti? Ar tai liks tik gražus prisiminimas? Ar mėginti priimti ir kitus žmones su proto negalia?

Vadinasi, būtent šešių mėnesių patirtis su Dominyku Jus paskatino kurti gyvenimo namus, tokius kaip „Arkos“ bendruomenėse?

Taip, man tik reikėjo ištarti „Taip“ ir pratęsti kelionę su Dominyku bei kitais. Kai Jėzus mums pasiūlo kelią, Jis suteikia priemones eiti tuo keliu. Netrukus sužinojome, kad netoliese konferenciją rengia Žanas Vanjė (Jean Vanier), ir net nesvarstydami nuvažiavome pasiklausyti. Pirmą kartą išgirdę Žaną supratome, jau galėjome įvardinti tai, ką mes išgyvenome su Dominyku. Tuomet tarėme sau, kad galbūt yra galimybė tęsti pradėtą kelionę. Susitikome su Žanu Vanjė, pasidalinome tuo, ką išgyvename, ir kokios mintys mūsų neapleidžia, ir kad norėtume gyventi bei kurti kartu su žmonėmis, turinčiais proto negalią. Atidžiai išklausęs jis pasiūlė mums pasikviesti atostogauti grupę žmonių iš jau esančios „Arkos“ bendruomenės ir galiausiai apsispręsti. Mat nei apie neįgalių žmonių ugdymą, nei apie asistentus, gyvenančius kartu su jais, nei kokiu principu veikia namai, organizuojamas užimtumas, nieko nežinojome. Taip „Arkos“ grupė atvyko atostogų pas mus, ir mes pamatėme, kas tai yra „Arkos“ bendruomenė. Sprendimas priimtas, mes norime keliauti su šiais žmonėmis. Taip sulaukėme atvykstančių Žano Renė (Jean René), Mary Fransuaz (Marie Françoise), Mary Žanviev (Marie Genevieve). Jie pasibeldė į mūsų namų duris. Tuo metu dar nebuvome pripažinti kaip organizacija, mes tik gyvenome kartu, stengėmės juos supažindinti su ūkyje esančiais darbais ir mokyti tuos darbus nudirbti. Taip gyvenome dvejus metus, kol galiausiai mus į savo šeimą priėmė tarptautinė „Arkos“ bendruomenė.

Kokia šiandien „Baltojo akmenėlio“ bendruomenė?

Šiandien mes gyvename gerai, esame oficialiai pripažinti ir iš vyriausybės gauname dotacijas, kurių dėka galime gyventi neblogai. Mūsų bendruomenėje yra trys namai, juose iš viso gyvena šešiasdešimt žmonių. Trisdešimt žmonių, turinčių proto negalią, ir dar penki žmonės, kurie atvyksta tik praleisti dieną. Tačiau valstybei visiškai perėmus bendruomenes į savo rankas, dingsta dalis bendruomenės žavesio. Manau, kad ta kukli pradžia, visiškai pasitikint Apvaizda, bei dėmesingumas tiems, ką Jėzus mums atsiųsdavo, mums buvo pagrindų pagrindas. Nes šiandien, kai bendruomenė tapo finansiškai stipresnė, jaučiame, jog reikia, kad išgyventume kitus dalykus, nes kitaip yra pavojus tapti tik institucija.

Kokių naujų idėjų kilo bendruomenei, vedamai troškimo išgyventi kitus dalykus ir netapti institucija?

Prieš keturiolika metų nusprendėme surengti darbo stovyklą su mūsų bičiuliais iš Rytų Europos šalių. Mintis tokia – esame pajėgūs padėti kitiems: pasikviečiame jaunimą iš Prancūzijos, prisijungia „Arkos“ asistentai bei neįgalūs žmonės, ir visi keliaujame padovanoti savo darbą tiems, kuriems jo labiausiai reikia - besikuriančioms bendruomenėms, kurios taip pat trokšta gyventi su neįgaliais žmonėmis. Mes mainais gauname dvasios troškulio numalšinimą.

Pirmoji stovykla buvo Slovėnijoje, paskui – Vengrijoje. Vykome į Lenkiją, Ukrainą. Šiemet praleidome visą mėnesį Lietuvoje. Suorganizavome dvi stovyklas dviem skirtingoms jaunuolių grupėms.

Kodėl organizuojate stovyklas su Rytų Europos šalimis?

Pirma dėl to, kad norime dalintis savo skirtingumais, dovanoti vienas kitam dovanas. Jaučiame, kad buvome sugadinti per daug išsivysčiusios ekonomikos. Mes daug vartojame, užsimirštame, kad reikia dvasinio maisto, jeigu norime būti visiškai laimingi. Mūsų visuomenėje išsivystė netikras saugumas, dėl to atsirado dvasinis troškulys. Jaunuolius, atvykusius į Rytų Europos šalis, džiugina galimybė dvasinį troškulį apmalšinti, juos traukia tas dvasinis gaivumas, kurį mes iš dalies praradome, nes labai jau rūpinomės materialiniu saugumu, vartotojiškumu. Tai yra svarbiausias dalykas, dėl ko organizuojame darbo stovyklas.

Antrasis – supratimas, kad viena iš „Arkos“ misijų yra vystyti ir aiškinti pažeidžiamumo teologiją. Kas tai – pažeidžiamumo teologija? Gyvendami kasdienybėje su varganais žmonėmis, atrandame Jėzaus veidą. Seniau aš visiškai nieko nesupratau, ką reiškia Palaiminimai. Ką reiškia „palaiminti romieji, palaiminti gailestingieji, palaiminti tyraširdžiai“. Aš nežinojau, ką reiškia „tyraširdžiai“, nežinojau, ką reiškia „romus, gailestingas“. Aš nesupratau, kodėl Jėzus tai sako. Jau dvidešimt penkerius metus gyvendamas „Arkoje“ pamažu aš suprantu, ką tai reiškia, nes pats sutikau tokių žmonių. Anksčiau nebuvau jų matęs. Šiandien po kiekvieno Palaiminimo aš galiu pasakyti žmogaus su negalią vardą. Jeigu sakoma: „palaiminti romieji“, pagalvoju apie Žoržą (George), kuris yra labai stiprus fiziškai ir galėtų būti ypač agresyvus, tačiau jis yra labai romus ir su plačiai šypsosi. Kai sakoma: „palaiminti gailestingieji“, aš pagalvoju apie Patriką (Patrick), kuris nemoka atsimokėti piktu, neteisia žmonių. Kad ir kokie būtų mūsų pasiekimai: profesiniai ar visuomeniniai, kad ir kokia būtų mūsų odos spalva – tai jo niekada nedomina. Patrikas niekada neteisia. Vienintelis jį dominantis dalykas – tai bendrystė su kitu žmogumi. Kai sakoma „palaiminti tyraširdžiai“, reiškia tie, kurie pasitiki neatsižvelgdami į gyvenimo sunkumus, mąstau apie Paskalį (Pascal), kurį dar kūdikį paliko tėvai, jis augo aštuoniose globėjų šeimose, o šiandien būdamas keturiasdešimties kovoja su Parkinsono liga. Niekada nejutau jame maišto ar pykčio kitiems žmonėms dėl to, kad jis kenčia, jokio pykčio prieš Dievą. Tada aš šiek tiek geriau supratau, ką reiškia tyraširdžiai – tai tie, kurie pasitiki. Pažeidžiamumo teologija – prie jos šiek tiek prisiliečiame darbo stovyklose, nes jaunuoliai gyvena kartu su žmonėmis, turinčiais negalią. Jaunuoliai atranda žmogų su negalią, jo žavesį ir grožį. Tuomet jiems sakome – štai, tai ką tu patyrei, gyvendamas kartu su žmonėmis, turinčiais proto negalią, tai ir yra Jėzaus veidas. Jeigu tave palietė Žoržo ramumas, esi pakeistas Jėzaus romumo. Jeigu tave palietė Patriko gailestingumas – tu jau šiek tiek pažįsti Gailestingąjį Dievą. Jeigu tave palietė tyra širdis, tu supranti Jėzų, kuris gyveno pasaulyje tarp žmonių, netgi jeigu tie patys žmonės jį prikalė prie kryžiaus, – jis vis dėlto pasitiki jais, nors Kryžiaus kelias – sunkus, varginantis. Tai būtų antras dalykas, kurį išgyvename darbo stovyklose, ir jis labai svarbus. Svarbu parodyti jaunuoliams, kad vargšai, mažutėliai, pažeidžiami, tie, kuriems reikalingi kiti žmonės, mums apreiškia Dievo veidą.

Ačiū už pokalbį.