≈ Krikšto ženklas: „Iš to visi pažins....“

Daug veiksmų krikščionis palydi kryžiaus ženklu : “Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios...“ Viską darome Trejybės vardu, tai yra vietoj Jos arba taip, kaip Jis, Dievas. Kas mums davė tokią teisę - veikti Dievo vardu? O gi jis pats. Per Krikštą mes buvome suvienyti su Kristaus mirtimi bei Jo prisikėlimu: „Jeigu su Juo mirėme, tai su Juo ir gyvensime.“ Esame tapę viena su Kristumi, todėl per Mišias sakome „per Jį, su Juo ir Jame...“ Esame labai artimi Dievui, nes gyvename Jo gyvenimą, Jo Sūnaus gyvenimą. Žvelgiame į Jėzų Duonos ir Vyno pavidalu, kad su Juo supanašėtumėm, kad iš Jo mokytumėmės mylėti tiesoje, gyventi, dalinantis Jo džiaugsmu...

≈ Viena iš pirmųjų Šventosios Dvasios dovanų per Sekmines - krikščioniška bendruomenė Jeruzalėje.

Pirmieji Jėzaus mokiniai po savo Mokytojo mirties buvo pasimetę, išsigandę, vieniši. Jie slėpėsi nuo žydų, nes manė, jog pralaimėjo. Jų viltys žlugo, ėmė galvoti, kad reikės grįžti prie ankstesnio verslo ar tarnybos. Jie ne tik pasimetė, bet nebeturėjo bendro tikslo, taigi - ir vienybėje slypinčios jėgos. Jų broliški santykiai nusilpo, prarado prasmę. Tik po Sekminių mokiniai įgijo drąsos ir ryžto liudyti Kristų, - savo Viešpatį ir Mokytoją. Jų meilė Dievui įgavo bendruomeninį lygmenį. Gimė troškimas gyventi kartu bendruomenėje, ir tai buvo Šventosios Dvasios vaisius, atsivertimo vaisius, kaip ir neturto bei paklusnumo, dėl broliškos - seseriškos meilės, poreikis...

≈ Pirmoji evangelizacijos forma: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli!“

„Žiūrėkite...“ Kas labiausiai patraukia mano žvilgsnį gyvenime? Ką aš dažniausiai matau, pastebiu? Pro mano akis skrieja reklamos, gražios mašinos, iššaukiančiai atrodantys aktoriai ant žurnalų viršelių, knygų gausybė bibliotekoje, prekių įvairovė ir gausa parduotuvėse, žmonių minia gatvėje, visko tiek daug, tikrai daug ... ir staiga – kažkas gnybteli širdį, ją sušildo - draugo veidas minioje. Jį atskiriame, nors jis yra daugybės nepažįstamų žmonių apsuptyje.

Ką galėtų pasakyti praeivis, pastebėjęs vienas kitą nuoširdžiai mylinčių žmonių žvilgsnius? Ką šie žmonės liudija tyloje apie savo jausmus? Gal, kad jiems gera susitikti, būti kartu, dalintis mintimis, klausytis širdimi... Sugrįžtant prie pirmosios krikščionių bendruomenės, galime pastebėti, jog ten taip pat kalbama apie grupę žmonių, apie juos. Meilė tarp brolių ir seserų gali tapti evangelizacija tik tada, kai nenorime kito žmogaus pasisavinti, jo valdyti, juo pasinaudoti, kai priimame kitą kaip dovaną, kaip skirtingą ir, be abejo, vertingą.

≈ Skubiausias dalykas susiskaldžiusiame pasaulyje – bendrystė.

Negera juk žmogui būti vienam... O ką daryti, jeigu neturi jokio artimo žmogaus, o ypač, kai nesugebi užmegzti ilgalaikių draugystės ryšių?

O ar šiandieninėje visuomenėje žmogus nesijaučia vienišas? Ar aš, gyvenantis šiame laikmetyje, nejaučiu bendrystės trūkumo, nepastebiu susvetimėjimo žmonių tarpusavio santykiuose?

Pagal Daniel Ange

2007 gruodis