Pasirodymas mokiniams. Tą patį vakarą Jėzus pasirodo mokiniams. Baimindamiesi žydų valdžios, jie buvo pasislėpę už užrakintų durų. Aišku, jie nekreipė dėmesio į be galo susijaudinusios Marijos žodžius, esą ji mačiusi Jėzų. O Jis pasirodo ir taria:

Ramybė jums! (Jn 20, 19)

Jėzus parodo jiems žaizdas savo rankose ir šone, įrodydamas, kad Jis ne šmėkla.

Kodėl prieš tai Marija Magdalietė, o dabar mokiniai iškart neatpažįsta Jėzaus? Marija tik Jėzaus pašaukta vardu Jį atpažįsta. Mokiniai – tik pamatę Jo žaizdas. Man regis, neišsipildę lūkesčiai, sutrikimo ir nevilties jausmai – pasimetimas ir neviltis jiems buvo užtemdę akis. Labai panašiai ir mus apakina baimės ir skausmo ašaros.

Jėzus paprasčiausiai sako:

Ramybė jums!

Jėzaus ramybė ne ta, kurią suteikia pasaulis: ji teka iš Jo artumo. Atėjęs pas mokinius, Jis atsiduoda jiems ir kiekvienam jų apreiškia savo atleidžiančią meilę. Jis nekritikuoja ir neteisia apaštalų dėl jų išgąsčio ir neištikimybės. Jokios kritinės užuominos Jo išsigynusiam Petrui. Jokio spaudimo, idant jie pasijustų kalti. Jėzus tik patvirtina, kad jie išrinktieji, Jis myli juos ir atėjo dėl kiekvieno jų.

Ir mes, būdami išsigandę, argi netūnome už užsklęstų širdies durų, nepajėgdami atsigręžti į kitus? Bet Jėzus ateina pro užrakintas duris ir sako:

Ramybė jums!

Širdies gilumoje, giliau už mūsų žaizdas ir baimes, Jėzus sako, kad myli mus ir atleidžia už neištikimybę. Mes Jam brangūs ir vieninteliai. Mes mylimi Dievo vaikai. Jėzus pasiliks su mumis visuose gyvenimo skausmuose ir džiaugsmuose.

Jėzus siunčia mokinius nešti Dievo atleidimą. Trumpame ir glaustame epizode evangelijos autorius aprašo prisikėlusio Jėzaus apaštalams suteikiamą misiją:

„Ramybė jums!

Kaip mane siuntė Tėvas,

taip ir aš jus siunčiu.“

Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:

„Imkite Šventąją Dvasią.

Kam atleisite nuodėmes,

tiems jos bus atleistos,

o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20, 21–23)

Per šį trumpą susitikimą išsigandusią ir sutrikusią grupę Jėzus perkeičia į meilės bendruomenę, mokinius susiejančią tarpusavyje. Jie raginami tapti panašiais į Jėzų ir drauge tęsti Tėvo Jam pavestą misiją: apreikšti pasauliui gailestingąjį Dievo veidą ir Jo atleidimą, teikti amžinąjį gyvenimą visiems norintiems jį priimti. Tai Dievas ėmėsi iniciatyvos išlaisvinti mus, baimių ir nuodėmių supančiotus.

Mokiniai nepaliaudami neš Dievo gyvenimą tiems, kuriems trukdo augti nuodėmės barjerai:

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

kas priima mano pasiuntinį,

tas priima mane,

o kas mane priima,

priima tą, kuris mane yra siuntęs. (Jn 13, 20)

Taip Jėzus įvardija sykiu ir gąsdinančią, ir nuostabią mokinių atsakomybę. Perkeisti Šventosios Dvasios, jie siunčiami į visą pasaulį, kad mylėtų žmones, kaip myli Jėzus, net guldytų gyvybę už juos, nes Dievui brangus kiekvienas žmogus, nors jo grožį ir užtemdo baimė, vidinis chaosas ir nuodėmė.

Pasilikę Jėzuje, mokiniai pajėgs išlaisvinti žmones iš žiaurumo, neapykantos bei nuodėmės saitų. Bus tokių, kurie atstums Jėzaus mokinius, nes ir Jėzus buvo daugelio atstumtas. O tie, kurie per mokinius priims Jėzų, įsilies į Jo meilės bendruomenę. Susitikimas su Jėzumi išgriaus jų baimės užtvaras.

Būkime atsargūs. Kai kas Jėzaus mokinius atstumia dėl netinkamo liudijimo. Būdami ne iki galo perkeisti Šventosios Dvasios, nei patys gyvename, nei kitiems liudijame Jėzaus gyvenimą. Mes kalbame apie Jėzų, bet negyvename Jėzumi. Kalbame apie meilę, bet negyvename meile. Žmonės atpažins, jog esame Jėzaus mokiniai, iš to, kaip bendruomenėje, Bažnyčioje mylėsime vieni kitus.

Teikti atleidimą ir vidinį išlaisvinimą per Šventąją Dvasią skirta ne tik dvasininkams, nors jų vaidmuo ir ypatingas – kviesti žmones į tikėjimo bendruomenę ir teikti jiems Sutaikinimo sakramentą. Tai lygiai skirta ir visiems Jėzaus mokiniams. Mes visi pašaukti liudyti Jėzaus artumą, mumyse gyvenančios ir per mus mylinčios Dvasios galia išlaisvinti žmones iš baimės ir nuodėmės gniaužtų. Mes visi raginami būti malonės versme, kaip ta samarietė. Mes pašaukti būti atleidžiantys. Nepamirškime Jėzaus išmokytos maldos žodžių:

atleisk mums mūsų kaltes,

kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams(Mt 6, 12)

 

Iš Jean Vanier knygos "Į Jėzaus slėpinį skaitant Evangeliją pagal Joną",

Katalikų pasaulio leidiniai, 2007