Iš Žano Vanjė liudijimo Romoje 2012 lapkričio mėn. susirinkusiems kunigams:

Žmonių su negalia misija Bažnyčioje ir visuomenėje

Dievas leido gimti Arkos bei «Tikėjimo ir šviesos» bendruomenėms, kad atskleistų naują bendruomeninio gyvenimo formą, kur silpnieji ir stiprieji dalinasi gyvenimu. Silpnieji asmenys Bažnyčiai ir visuomenei gali parodyti naują kelią, jei tik norime juos susitikti ir priimti.

 

 

Šios bendruomenės, atradusios kaip lobį bendrą gyvenimą su neįgaliais asmenimis, nenori jo pasilikti tik sau. Mes norime padėti jiems rasti savo vietą Bažnyčioje ir visuomenėje ir tokiu būdu pati visuomenė bus perkeista į labiau žmogišką. Žmonių su negalia buvimas mūsų kaimeliuose ir miestuose, mūsų darbo vietose gali padėti žmonėms atrasti asmeninio santykio svarbą. Kiekvienas žmogus, nežiūrint kokią kultūrą jis atstovauja, kokiai religijai priklauso, nežiūrint jo gebėjimų yra tikrai svarbus, nes jis sukurtas Dievo ir Dievui. Pati mūsų visuomenės esmė turi būti perkeista, kad žmonės išeitų iš vien asmeninio gėrio ieškojimo kelio ir atsakingai imtųsi kurti tokią visuomenę, kurioje svarbiausia tarpusavio meilė ir santykis.

 

Kodėl visuomenėje tiek prievartos silpnųjų atžvilgiu ? Kodėl jiems trukdome dalyvauti Bažnyčios ir visuomenės gyvenime ? Kodėl juos norime abortuoti iki gimstant ? Gal į šią prievartą mes projektuojame mūsų pačių baimę pasirodyti silpnais ir nesugebančiais, mūsų troškimą būti pripažintais ? Mes norime jau geriau kontroliuoti žmones, nei bandyti pažadinti jų sąmoningumą, kūrybiškumą ir atsakomybę. Silpnumo baimė, neįgalių asmenų baimė greičiausiai parodo mūsų baimę mirti, norą užmiršti ir paslėpti tai, kas akivaizdu ? Juk tik ką gimę mes visi buvome silpnučiai, ir gimėme, kad nuolat augtume, o paskui ir vėl susilptume. Esame sukurti gyventi ir mirti. Juk mūsų laimė čia ir danguje nepriklauso nuo to, ką nuveikiame dėl savo pačių garbės, o nuo to, kaip mokame priimti mūsų tikrovę, mūsų trapumą, kiek suvokime pašaukimą būti Tėvo mylimais vaikais. Silpnumas yra tarsi šauksmas: „Man reikia tavęs“. Paulius sako: „Būdamas silpnas, esu stiprus.“ „Mano galia pasireiškia tavo silpnume,“- sako Jėzus.

 

Pažvelkime dar toliau. Medicinos mokslas progresuoja ir žmogaus gyvenimo trukmė ilgėja – sulauksime gilios senatvės. Prancūzijoje apie milijonas žmonių serga Alzhaimerio liga. Mūsų turtingose šalyse vis labiau prarandama pusiausvyra – daugėja silpnųjų, kuriems reikalinga pagalba, o dirbančių ir galinčių padidinti finansus žmonių skaičius mažėja. O šie žmonės niekuomet negalės «užauginti » finansų : seni žmonės, turintys negalią, įvairiausių ligų pakirsti asmenys, benamiai ir t.t. Taip vadinamos ‚turtingosios šalys‘ labai greitai gali atsidurti akligatvyje. Jos tikisi išspręsti problemas įstatymais, naujomis technologijomis, geresne ekonomine pusiausvyra. Bet šios situacijos gali būti perkeistos į gera tik širdies ir dovanotos meilės galia,  susieta su gebėjimais ir tikėjimu į Jėzų. Juk tai tikra privilegija mūsų Bažnyčiai veikti gailestingumu: ne tik liudyti savo tikėjimą žodžiu, bet būti pranaše, išklausant ir pasilenkiant prie silpnųjų, kurie jaučiasi apleisti ir vieniši. Praleisti laiko kartu su jais, susidraugauti – taip atsiveria gailestingumo ir perkeitimo kelias. Ne tik juos evangelizuoti, bet leistis jų evangelizuojamiems. Slėpiningu būdu jie mus pastato ant tikros meilės kelio, kuris atskleidžia tarp mūsų esančią Dievo Karalystę. Kalbame apie nedideles pasauliečių bendruomenes, kurias kunigai gali įkvėpti, ir kuriose silpnieji ir stiprieji kartu kuria tikros draugystės ryšius, padeda vienas kitam atrasti savo vertę. Tai taikos ir meilės oazės.

 

Jėzus Mato Evangelijoje sako, kad Tėvo palaimintieji paveldės karalystę, nes jie pamaitino išalkusius, priėmė keleivius, aprengė nuogus, aplankė ligonius. Asmeniniame susitikime tarp silpno ir stipraus žmogaus kiekvienas išgyvena dvasios vargdienių palaiminimą, nes silpno ar nerimo apimto žmogaus akivaizdoje jaučiamės silpni ir vargšai.

 

Krikščionys nenori atskirti žmogaus nuo jo silpnumo. Pasidalinto silpnumo situacijoje patiriame, kad visi esame broliai ir seserys Jėzuje. Kai kurių žmonių silpnumas mums tampa proga susitikti, galimybė parodyti švelnumą ir pasidalinti gyvenimo jėga. Tokiuose susitikimuose yra Dievas.

 

Versta iš Conference to priests in Rome, November 2012. Vertė T.B.