Betzatos bendruomenė

Tarptautinė darbo ir evangelizacijos stovykla Lenkijoje

Įspūdžių trupinėliai iš Darbo ir evangelizacijos stovyklos su Arkos bendruomenės nariais Lenkijoje, Machnow miestelyje 2008 liepos 14-27 d.

Iš „Betzatos bendruomenės“ gyventojo Martyno liudijimo:

,,Martynai, kas tai yra – bendruomeninis gyvenimas?“ - ,,... Bendruomeninis gyvenimas – tai atsiskirti nuo tėvų, užmegzti naujus ryšius, jais patikėti ir juose likti...“

Iš stovyklos organizatoriaus Bertrano Aupecle rytinių liudijimų jaunimui:

,, ...praktikuokite teisingumą, meilę, gailestingumą nuolatos! Būkite atviri ir nuolankūs mylėdami kitus, būkite švelnūs žodžiuose, mintyse, darbuose, ne savo ar kitų, o vien mūsų Tėvo akivaizdoje.

Išsilaisvinkite nuo savęs teisimo ir nustokite teisti kitus.

Būkite stiprūs ir maži vienu metu.

Ten kur jūs silpni, ten galite rasti Jėzų.

Atvira širdis, tai kelias atpažinti Jėzų ir kituose. Niekas kitas neužpildys tuštumos, tik Jėzus ir Šventoji Dvasia.

Jūs negalite ,,pasikrauti kitais“: nusavinti kitus žmones, „siurbti“ juos, kad gyventumėt.

Pašalinkite savo šarvus, kad gyventumėte kurdami vaiko širdį savyje.

Nesijauskite per seni ar pavėlavę - tiesiog leiskite Jėzui perkurti jus taip kaip nori jis.“

,,...Dažnai sunku neįsileisti į širdį pykčio, pavydo, nusivylimo. O kai įsileidžiame sunku priimti, jog šie jausmai mūsų. Nenorime paklausti savęs ir išgirsti, kad pykstame, kad nusiviliame, kad pavydime. Dažnai lengviau šiuos jausmus atpažinti kituose, bet ar visada tai, ką atpažįstame, iš tiesų priklauso kitiems? Veikiau tai priklauso mums patiems. Tai, su kuo vengiame susidurti savyje, išvystame kituose. Nenorime būti pikti savo akivaizdoje, nenorime gyventi supratime , kad klystame, kad visi esame vargšai ir bejėgiai. Taip , iš tiesų sunku būti mažyčiu ir silpnu, pažeidžiamu, klystančiu – netobulu. Sunku suprasti, kad Dievo akyse bet kokiu atveju išliksime mylimiausiais – kiekvienas iš mūsų asmeniškai...“

,,Kaip surasti ramybę širdyje? Kaip sutikti Jėzų? Bandykime:

...asmeniškai susitikti su Jėzumi, tylios maldos metu vienatvėje, šlovinant ir dėkojant

...sutikti Jėzų kituose, mąstant širdimi, o ne protu. Atsiduodant užplūstančioms švelnumo kitiems bangoms iki galo, taip kaip Jėzus atsidavė mums

...gali sutikti Jėzų, būdamas silpnas ir pats pamilti silpniausius. Jėzus išsirenka mažuosius, kad pirmas parodytų mums savo žaizdas, kad mes atvertume savąsias. Nebijokime palikti atviros širdies vieni kitiems - tai proga sutikti Jėzų. Tada būsime ir trapūs ir stiprūs. Trapūs savo silpnumu vieni kitų akyse, ir stiprūs savo tikėjimu ir pasitikėjimu mūsų Tėvu.

Taigi būdami paprasti, susitaikę su savo silpnumu, ir suvokę kad nieko negalime padaryti vieni,  galime gauti ir duoti ramybę..“

Iš Virginijos liudijimo:

„Dalyvavau stovykloje su „Betzatos bendruomene“. Pažįstami sake, kad aš ten neištversiu nei dienos... Maniau ir aš, kad bus sunku, nes nežinojau, kur važiuoju ir kokie sups žmonės. Atvykus viskas buvo kitaip: kita tauta, kita kultūra. Sunku buvo su prancūzų jaunimu, nes skyrė kalbos barjeras. Bet svarbus patyrimas buvo dalintis vienu kambariu su neįgaliuke (neatsimenu vardo...). Būnant ten supratau, kad nemoku priimti. Moku tik duoti. Patiko pats buvimas su visais. Jei butu galimybe mielai sudalyvaučiau dar karta.“