Betzatos bendruomenė

Tarptautinė darbo ir evangelizacijos stovykla Betzatoje

2007 metų liepos 1 – 25 dienomis „Betzatos“ bendruomenėje vyko tarptautinė darbo ir evangelizacijos stovykla, kurioje dalyvavo apie šimtas žmonių. Sumanymas organizuoti darbo stovyklas Rytų Europos šalyse kilo šeimos tėvui Bertranui Opekliui. Jis prieš dvidešimt penkerius metus Bretanėje (Prancūzija) įsteigė „Arkos“ bendruomenės namus „Baltasis akmenėlis“ („Caillou Blanc“). Pirmoji jo organizuota stovykla vyko Vengrijoje. Lietuvoje vykusios stovyklos dalyviai – asistentai ir žmonės, turintys proto negalią, iš Prancūzijos, Slovėnijos bei Lenkijos „Arkos“ bendruomenių (įkūrėjas Žanas Vanjė). Kartu su „arkiečiais“ stovykloje darbavosi ir šventė Varšuvos (Lenkija) užimtumo centro, skirto žmonėms, turintiems proto negalią ( „Chata z pomyslami“ ), atstovai.

Ši stovykla ypatinga tuo, kad bendroje veikloje dalyvauja žmonės, turintys proto negalią, „Arkos“ asistentai – jauni ir pagyvenę, kartu su avantiūrai ir naujovėms pasiryžusiais jaunuoliais.

Kiekvienos darbo ir evangelizacijos stovyklos dvasia yra ypatinga; tai priklauso nuo joje dalyvaujančių žmonių atvirumo, juos priimančios šalies bei aplinkos pasirengimo bendradarbiauti, taip pat ir nuo pasirinktos temos.

Stovyklos „Betzatos“ bendruomenėje tema buvo gana neįprasta šiuolaikiniam žmogui: „Pažeidžiamumas“. Mintis kalbėti šia tema kilo po Žano Vanjė rekolekcijų Jeruzalėje, skirtų „Arkos“ asistentams – senbuviams, kur jis gvildeno pažeidžiamumo temą Dievo Žodžio šviesoje.

Stovykla vyko dviem etapais liepos 1-15 d. bei 16-25 dienomis. Taigi, vos spėjome atsisveikinti su pirmąja grupe, atvyko antroji. Kiekvienoje grupėje buvo po dvylika – penkiolika jaunuolių nuo šešiolikos iki dvidešimt metų. Šie jauni žmonės pirmą kartą susidūrė su žmogumi, turinčiu negalią, bendruomeniniu gyvenimu, malda, Švento Rašto skaitymu, darbu dovanai...

Stovyklos dienotvarkė buvo gana intensyvi. Kaip liudijo vienas iš stovyklos dalyvių,  „tai tarsi dviejų savaičių rekolekcijos... Kiekvieną rytą klausydavomės Dievo Žodžio, kurį lydėdavo trumpas mokymas. Po pasidalinimo grupelėse, lipdavome į mašinas ir važiuodavome į Čekoniškių kaimą (Vilniaus r.), kur darbuodavomės iki pietų. Pietų metas – tai puiki proga kalbėtis, geriau vienas su kitu susipažinti. Po pietų darbas tęsdavosi iki 17 val. - Mišių pradžios, kurios dažniausiai būdavo švenčiamos lauke (nebent imdavo smarkiai lyti)“.

Tikrai didelis džiaugsmas kiekvieną dieną dalyvauti šv. Mišiose. Dėkojame kun. Laurent iš Bretanės (Prancūzija), kad savo atostogas praleido su mumis (jau keturiolika metų jis lydi grupes darbo stovyklų metu).

Intensyviausiai bendrystę, ko gero, išgyvendavome vakaronėse. Kartu žaisdami, giedodami, klausydamiesi įvairių žmonių liudijimų, dalyvaudami susitikimuose su „Tikėjimo ir Šviesos“, „Arkos“ bendruomenių atstovais, galėjome patirti tikrą draugystę, mus subūrusį bei suvienijusį Dievą. „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“...

O dabar galime atskleisti šių darbo ir evangelizacinių stovyklų pasisekimo priežastis!

Tarptautinės stovyklos organizacija remiasi į keturis kertinius akmenis, tai yra:

• dovanai atliekamas fizinis darbas;
• lengvai pažeidžiamų, vargšų žmonių buvimas kartu;
• jaunuoliai, dovanojantys viltį bei pasitikėjimą;
• bendruomeninis gyvenimas.

Užsitikrinę, jog stovykla remsis į šiuos kertinius akmenis, galime kalbėti apie evangelizaciją ir bendrą maldą.

Kodėl stovyklos buvo pradėtos organizuoti Rytų Europos šalyse? Apie tai su mumis dalinosi Bertranas: „Rytuose jūs nukentėjote nuo totalitarinio režimo. Tuo tarpu, vakaruose mes iš vidaus esame naikinami pertekliaus bei vartotojiškumo... Mums reikia dalintis su jumis, kad atsinaujintų mūsų viltis bei įgytumėm gyvenimo gaivumo. Šios stovyklos didžiausia dovana – tai galimybė užmegzti draugystės ryšius su Jumis ir patirti kitokį Europos veidą“.

Nuoširdžiai dėkojame Šv. Jono brolijos vienuoliams, įsikūrusiems Antakalnio gatvėje bei „Carito“ Amatų Centrui (Paco g.) už galimybę priimti mūsų svečius stovyklos metu.

Trumputė istorija. Vaikštinėdami po Vilnių Aurelijus su Bertranu kalbėjosi apie daug ką... Aurelijus papriekaištavo Bertranui :

• Kasdieninės Mišios, kiekvieną rytą skaitomas Šv. Raštas, po to dar pasidalinimas grupelėse - tai jau per daug...
• Kiek dienų yra metuose? – paklausė Bertranas.
• 365 dienos !
• Kiek kartų per šias dienas buvai paėmęs Šv. Raštą į rankas ar dalyvavai Mišiose?
• Gal du ar tris kartus, - prisipažino Aurelijus.
• Tuomet padalink šias penkiolika dienų (kurias praleidai stovykloje) visiems metams ir pasakyk man, ar per dažnai skaitai Šv. Raštą?
• ....

Užrašė:

Nomeda Guogaitė

Daiva Ivanauskaitė