Betzatos bendruomenė

Visos Betzatos bendruomenės linksmybės prasidėjo einant link Katedros aikštės, kai pakeliui prasilenkėme su nešinais spalvotas medines gėles, pintus krepšius, barankų ir visokių kitokių saldumynų maišiukus žmonėmis. Visi jie šypsojosi ir buvo laimingi (neskaitant verkiančių, matyt kažko negavusių vaikučių.. ir susierzinusių tėvelių), o savo šypsenomis užkrėtė ir mus. Atpėdinus į Katedros aikštę, pasitiko iš toli grojančios liaudiškos muzikos garsai ir būgnų dundėjimas („tuba tuba tuba“) :) Pirmasis mūsų tikslas buvo pasiekti Pal. J. Matulaičio dienos centro prekyvietę, kur darbavosi mūsų Aneta. Taigi – PIRMYN per žmonių jūrą! Vinguriuodami pro žmones net su didžiąja eisena paėjėjom. Ieškojom, dairėmės savo draugų, o pasirodo, reikėjo juos išgirsti! Dalis Pal. J. Matulaičio dienos centro „chebros“ linksmino praeivius „netradicine“ muzika.

Nusprendėme ir mes prisijungti prie labai linksmos grupelės. Būgnas, būgnelis, fleita, tamburinas, ir egiptietiškas žvangalėlis Kazimiero, Anetos, Lino, savanorio iš Turkijos, Vitos, Martyno, Teresės, Rolando rankose. Įsivaizduojate!? Užsivedėm ir sustot nenorėjom. Bet ir neapeiti visos mugės negalėjom. Taigi, dabar pilnas „betzatanų“ ekipažas pasileidžiam nešami minios apžiūrinėdami visokiausias grožybes. Įpusėjus vaikščiojimui išsisklaidė visi debesys, nušvito saulė ir raganos skraidyt virš galvų pradėjo :)

Gurgiantys pilvai įspėjo, kad jau pats laikas būtų kažko užkąsti. Nesugundyti lauko užkandinėse stovinčių žmonių eilėmis, švaros sąlygomis ir šaltuku, ieškom maisto po stogu.

Pasistiprinę pratęsėm pasivaikščiojimą Gedimino prospektu. Linksma buvo, kai šaltukui spaudžiant šokom prie kažkokios jaunuolių kapelos. Keistų žvilgsnių sulaukėm šokdami. Ech, tas daugumos lietuvių mentalitetas... :) o mums nuo to dar linksmiau!

Taip jau gavos, kad pasivaikščiojimų ir linksmybių vidury pasigirsta prašymas važiuoti namo... Gaila, kad jokie įkalbinėjimai prašymo nepakeitė, taigi aplinkui per aplinkui pasukame mašinos link. Su gailesčiu ir nuolankumu širdyje paliekame visą Kaziuko mugės šurmulį užnugaryje. Užtai važiuojant gavome patį gražiausią ir šviesiausią atsisveikinimą – saulėlydį.

Linksmybes surašė Vita, o peržiūrėjo Teresė