Atrandant Dievą meilės pripildytame buvime, kuriam įkvepia šv. Pauliaus meilės vizija. Jis sako, jog meilė „yra kantri, tarnaujanti, nepavydi, ji nesipuikuoja. Nesielgia neteisingai, neieško savo naudos, ji niekada nesibaigia, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“. Jis užbaigia šitaip: „meilė viską atleidžia, viskuo tiki, viskuo viliasi, viską ištveria“. Mano Dieve, kokia graži ir reikli yra meilė! Norėčiau būti kasdien jos vedamas, bet, deja, taip nėra. Meilė yra šviesa, įkvėpimas, troškimas. Tačiau kasdieniame gyvenime ji ne visada glūdi mano širdyje ir mano veiksmuose.

 

Taip dažnai aš iškeliu save į pirmąjį planą, esu nekantrus, labiau linkstu vadovauti nei paklusti. „Arkoje“ aš atradau visą manyje slypinčią prievartos galią ir savo gebėjimą slopinti kitus bei nustumti juos į pašalę. Būtent dėl to man ir reikalingas rugpjūčio mėnuo, kad atsinaujinčiau ir prisikelčiau Dievo artumoje. Man taip reikia, kad Dievas perkeistų mano akmeninę širdį į kūnišką širdį ir kad apgyvendintų manyje savo Dvasią. Aš vis dar turiu dirbti su savimi.

Rugpjūčio pradžioje dalyvavau rekolekcijose apie „atvirumą kontempliacijai“, kurias vedė vengrų jėzuitas. Jos buvo apie tai, „kaip priimti Dievo artumą ir jame pasilikti“ ilgą laikotarpį. Tėvas Toma Filipas (Thomas Philippe) išmokė mane melstis, kai 1950 m. palikau karinį jūrų laivyną. Jis man pasakė: „įženk į Dievo artumą ir jame pasilik“. Rekolekcijos Fermoje taip ir vyko: reikėjo įžengti į Jėzaus artumą ir jame pasilikti. Tai buvo tylos ir nuskaistinimo laikas. O dabar tai tęsiasi čia, Orvalo vienuolyne, į kurį jau 25 metus atvykstu rugpjūčio mėnesiais.

Taigi atvykau čia rugpjūčio 11 d. ir pirmiausia buvau sutiktas nesuskaitomos daugybės kregždžių, kurios tai kilo į dangų, tai leidosi žemyn. Jos žaidė, giedojo, sava kalba pasakojo visokias juokingas istorijas, o virš viso to – jos šlovino ir garbino Dievą. Kokia graži yra gamta, koks gražus gyvenimas. Po susitikimo su paukščiais manęs laukė susitikimas su Dievui garbę giedančiais vienuoliais. Jų giesmė sujungia žemę ir dangų. Šie vienuoliai yra tokie gražūs ir ištikimi, pasišventę maldai ir Jėzaus įkvėptam gyvenimui.

Jau galėjote nuspėti, kad man čia gera: buvimas čia teikia poilsį ir atnaujina. Nėra nei telefono, nei apsilankymų. Tai laikas, skirtas gyventi su Dievu, Jo artumoje.

Jau minėjau, kad man dar toli iki tokios meilės, apie kurią kalba Paulius, ir kuri vienintelė suteikia prasmę visatai, žmogaus gyvenimui, Arkai ir Evangelijai. Arka yra gera augimo meilėje mokykla. Daugybė kasdienių situacijų moko kantrybės. Kaip žinote, kantrybė – tai gebėjimas harminingai gyventi su žmonėmis, kurie kartais (o kai kurie ir dažnai) yra nepakeliami, mus erzina ir t. t.

Šv. Paulius sako, kad netgi jei mes įgytume visą žmogišką ir teologinį pažinimą, net jei turėtume tokį tikėjimą, kad įstengtume kalnus kilnoti, netgi jei visa, ką turime, išdalintume vargšams, tačiau neturėtume meilės, kuri viską atleidžia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, taigi tada visi šie dalykai, kurie atrodo tokie „dieviški“ iš tiesų būtų niekas; tada būtume vien triukšmą keliantys cimbolai. Vien meilė turi vertę.

Silpniausi ir pažeidžiamiausi asmenys, kuriuos priimame Arkoje beiTikėjime ir šviesoje, yra ypatingi mokytojai. Gyventi su jais yra malonė. O jų kartais toks radikalus neturtas man atskeidžia mano paties radikalų neturtą: mano baimes, man kylančius sunkumus švelniai mylėti. Ryšiai, siejantys mane su kiekvienu asmeniu, yra atvėrę mano širdį, jie stiprina mano meilę, kurios dėka kantrybės ir kitokie reikalavimai (taip pat ir situacijos, kai viską tenka ištverti) tampa lengvesni ir šviesesni. Viskas tampa įmanoma mus siejančių emocinių ryšių, bendruomenės ir profesionalų palaikymo, o labiausiai Šventosios Dvasios dėka. Tai nepanaikina lengviau ar sunkiau pakeliamo nuovargio, kovos ir drąsos nuosmukio akimirkų. Toks gyvenimas. Gyvenimas su tais, kurie dažnai yra laikomi žemiausiais iš žemiausių, man padeda atrasti iš Dievo trykštantį džiaugsmą.

Rašydamas šį laišką sužinojau, kad gulėdama ligoninėje Natali (Nathalie) užmigo Dievo  rankose. Ji buvo sulaukusi 59-erių. Jos mirtis mane giliai palietė. Mylėjau ją. Mus siejo švelnus ryšys. Ji buvo silpno intelekto, akla,  vienuose iš mūsų namų ji pragyveno 38 metus. Natali buvo gerumo ir švelnumo švyturys. Būdama akla, ji išmoko ir leidosi būti vedama, bet taip pat ji vedė mane ir padėjo man. Jos iškeliavimas, kuris nebuvo netikėtas, mat diena iš dienos ji regimai silpo, yra malonė visai bendruomenei. Kokia dovana buvo taip ilgai keliauti drauge su ja. Ji buvo tokia tyra, šviesi, skaidri. Ji buvo viena iš tų mažutėlių, kurių akivaizdoje Jėzus sušuko iš džiaugsmo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“.

Būdamas čia, Orvale, galėjau atverti duris ir šiek tiek labiau pažinti musulmonų religiją, ypač sufizmą. Kristiano de Šeržė (Christine de Chergé) ir kitų dėka galėjau įvertinti kai kuriuos šios religijos aspektus. Didelis buvo mano neišmanymas, ir jaučiu, kad mūsų laikmečiu negalime užsisklesti neišmanyme bei prietaruose. Suvokiu, kad neišmanymas veda į baimę, o iš baimės kyla atmetimas, panieka, konfliktai, getai, pranašumo jausmas, o galiausiai – troškimas atsikratyti kitais žmonėmis. Ar ne taip ilgą laiką buvo elgiamasi su negalią turinčiais asmenimis? Taip greitai mes pradedame juos ignoruoti, nenorime su jais susitikti, o tada juos atmetame ir stengiamės jais atsikratyti. Akivaizdu, kad būdamas čia turiu pernelyg mažai laiko, kad užpildyčiau savo neišmanymo spragą, susijusią su musulmonų religija. Svarbiausia man yra pagilinti savąjį tikėjimą ir leistis būti Dievo perkeistam. Šiek tiek skaičiau apie sufizmą ir buvau paliestas. Tarp jų būta vyrų ir moterų, kurie troško pažinti Dievą, gyventi veidas į veidą su Juo, nuolankiai Jį mylėti, garbinti ir šlovinti (Rebi‘s, 8 amžius).

Hallaj‘us (9 a. pab.) rašė: „Visa savo esybe, o Švenčiausiasis , panyru į Tavo meilę. Tu apsireiškei tokiu būdu, kad man atrodo, jog manyje nėra nieko, išskyrus Tave“. Žinoma, islamas nesisuka vien apie šventuosius, kaip ir krikščionybė. Jame taip pat esama liaudies pamaldumo, esama institucijos su savais įstatymais, yra ir ekstremistų – tuos dalykus sutinkame visose religijose.

Spalio mėnesį pasirodys nauja mano parašyta knyga, šiek tiek kitokia knyga „Laikų ženklai  Vatikano II susirinkimo šviesoje“ („Les signes des temps à la lumière de Vatican II“). Ši knyga paremta keletu mano teiktų interviu. Ji jau išleista Italijoje. Albinas Mišelis (Albin Michel), vienas iš leidėjų Paryžiuje, atrado ją ir panoro, kad ji būtų išleista Prancūzijoje, įvedus kai kuriuos pakeitimus ir pataisymus. Štai keletas šios knygos skyrių pavadinimų, kurie suteiks šiokios tokios nuovokos apie jos turinį: „Nuo nusižeminimo iki nuolankumo, nuo normalizacijos iki perkeitimo, nuo atskyrimo iki susitikimo, nuo galios iki autoriteto, nuo izoliacijos iki bendruomenės, nuo paslapties iki slėpinio“. Tai apmąstymai  įvykių, kuriuos man teko išgyventi ir kuriuos mes išgyvename mūsų visuomenėje, kurioje mūsų tyko pavojus prarasti suvokimą, ką reiškia būti žmogumi, kurioje silpnieji yra engiami. Atmesdami savo pačių silpnumą ir mažumą mes atmetame save pačius. Mums gresia pavojus gyventi vadovaujantis savo netikruoju aš: troškimu būti geriausiu, noru, kad mus lydėtų aplodismentais, troškimu pakilti kuo aukščiau užimamos padėties, galios ir turto prasme. Tikėjimas ir šviesa bei Arka mums padeda atrasti, kad kuo giliau nusileisdami į save, į savo širdies gelmę, į visuomenę ir į mūsų Bažnyčią, mes atrasime gyvenimą ir šviesą. Argi Evangelija nėra Geroji Naujiena?

Ką gi galėčiau pasakyti apie savo gyvenimą po paskutiniojo savo laiško? Nedalyvavau Atlantos Federacijoje. Tai daugiau nėra mano vieta. Kita vertus, sekiau tai, kas ten vyko, žiūrėdamas trumpus video reportažus, kasdien siųstus internetu. Juose buvo perteikta džiaugsmo ir vienybės atmosfera. Patrikas Fonten (Patrick Fontaine) ir Elyn Glas (Eileen Glass) buvo išrinkti būti taptautiniais „Arkos“ atsakingaisiais, pasibaigus Žano-Kristofo (Jean-Christophe) ir Kristinos (Christine) atsakomybės laikotarpiui. Kokia dovana; jau daugelį metų pažįstu Patrick‘ą Fontaine ir Eileen Glass. Jie iš tiesų yra tie asmenys, kurie šiandien gali geriausiai pasitarnauti Federacijai, padėti mums visiems leistis būti silpnųjų vedamiems Dievo link bei taikos ir širdžių bendrystės link.

Gegužės mėnesį dalyvavau vienoje iš 40-ties piligrimysčių, kurias visame pasaulyje  rengė Tikėjimo ir šviesos bendruomenės, švęsdamos savo gyvavimo 40-metį. Kokia Dievo davana: visos šios 1500 bendruomenių, pasklidusios visame pasaulyje, ir toliau tęsia savo misiją, atskleisdamos silpniausių asmenų vertę. (Ar jūs skaitėte nuostabiąją Mari-Elen Matju (Marie-Hélène Mathieu) knygą apie Tikėjimo ir šviesos istoriją „Daugiau niekada nebūsime vieni“[1]?) Gegužės mėnesį drauge su pietvakarių Prancūzijos Tikėjimo ir šviesos bendruomenėmis dalyvavau piligriminėje kelionėje į Lurdą. Šioje piligrimystėje dalyvavo ir minėto regiono Arkos bendruomenės. Taip pat atvyko ir bendruomenės iš Pietų Korėjos, Libano, Madagaskaro. Kaip nuostabu, kad visos šios gyvybe trykštančios bendruomenės atvyko iš taip toli ir iš arti.

Dabar vis mažiau keliauju: niekur neišvykstu iš Prancūzijos. Pajėgiau aplankyti Prancūzijoje, Tulūzos mieste, ką tik užgimusią Arkos bendruomenę ir dalyvauti Arkos bendruomenės „Trois fontaines“ 40-mečio šventėje Ambleteuse miestelyje. Ilgai ši bendruomenė buvo varginama įvairiausių rūšių žemės drebėjimų, tarp jų - sukeltų ir vietinės valdžios. Ji kentė visokį nesupratimą ir sunkumus. Thierry Langlet (atsakingosios) ir daugelio ištikimų draugų dėka bendruomenė prisikėlė. Ar nėra toks kelias ir kiekvienos mūsų bendruomenės, turinčios išgyventi sunkias akimirkas tam, kad ypač silpnųjų, bendruomenės šerdyje esančių, asmenų dėka iš naujo atrastų gyvenimą?

Ir, žinoma, turiu savo namą, Lozoriaus namą. Koks džiaugsmas! Jaučiuosi taip gerai, gyvendamas arti Fermos ir savo bendruomenės namų. Šiek tiek dirbu sode, bet labiausiai noriu būti kuo atviresnis viskam, ko iš manęs prašo kiti. Daugiausia tai – rekolekcijos ir sesijos Fermoje. Jėzus teikia man jėgų ir ypatingai – malonės ir toliau vesti rekolekcijas apie Jėzų, Gerąją Naujieną ir slėpinį silpnumo, kuris mums padeda atrasti ir priimti mūsų pačių silpnumą žmonijos šerdyje. Stiprūs yra Pauliaus žodžiai: „Būdamas silpnas, esu galingas“. O štai Jėzaus žodžiai Pauliui, besiskundžiančiam savuoju silpnumu: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula tavo silpnume“.

Po keletos dienų man sukaks 84-eri. Gyvenimas eina pirmyn – malonėje ir silpnume. Šiuo metu mano sveikata yra nebloga. Mane gerai prižiūri gydytojai. Vaikščiodamas po Orvalo miškus pajutau, kad vis labiau velku kojas. Taip pat turiu mažiau energijos. Visi man sako, kad turiu daugiau mankštintis. Stengiuosi tą ir daryti. O labiausiai trokštu giedoti padėkos giesmę. Mano gyvenimas buvo ir dabar yra pilnatviškas. Esu giliai laimingas, gyvendamas Dievo žvilgsnyje ir savo bendruomenėje. Esu giliai laimingas ir dėkingas Kristinai Makgryvi (Christine McGrievy), kuri drauge su Žanu-Kristofu 13 metų išbuvusi tarptautine Arkos bendruomenių vicekoordinatore, sutiko prisiimti atsakomybę už Arkos bendruomenę čia, Trosly. Tiek daug dalykų skatina mane giedoti padėkos giesmę Dievui ir taip pat dėkoti daugybei draugų, kurie rūpinasi mumis bei už mus meldžiasi. Dėkoju silpniausiems asmenims, kurie žadina mūsų širdis ir kviečia mus būti ištikimus bei veda mus šviesos ir tiesos link. Jei išlaikysime savo žvilgsnį nukreiptą žemyn, visada būsime vedami aukštyn, Dievo link, vienybės ir taikos link. Turiu vis labiau leistis žemyn, kad Dievas toliau tęstų manyje savo nuskaistinimo darbą. Jis bus užbaigtas (galime to tikėtis), kai pasieksime patį didžiausią silpnumą, dėl kurio ir esame sukurti: perėjimą į Gyvenimą. Dėkoju, kad melsitės už mane šiais ateinančiais metais.

Apkabinu jus – Žanas


[1] «Plus jamais seuls» (fr), „Never alone“ (engl)