Šios sienos papėdėje pravesti nedideles rekolekcijas šioms sesutėms (taip pat ir Mažosioms Jėzaus seserims  Palestinoje), nes jos iš tiesų yra vilties simbolis mūsų pasaulyje, kuriame taip dažnai neapykanta atrodo stipresnė už meilę, neviltis už viltį ir kur skirtingumai nėra priimami. Taip pat norėjau susitikti su maža bendruomene, kuri yra oficialus Arkos projektas. Nuo seno buvo svajojama apie tokią bendruomenę Betliejuje, ši svajonė pradėjo įgyti tam tikrą formą 1981 m., kai už Izraelyje esančias institucijas  atsakingas asmuo atvyko į Arką paklausti, ar mes sutiktume perimti vieną iš Galilėjos Kanoje įsteigtų institucijų, skirtų 220 arabų kilmės jaunuolių. Šis Izraelio atsakingasis priėmė mūsų neigiamą atsakymą ir žinią, jog dirbti didelėje institucijoje nėra mūsų pašaukimas, mat Arkos vizija yra kurti mažus šeimyninius namus. Jis mums pažadėjo savo paramą, jei mes pradėsime kurti tokius namus teritorijoje, kuri šiame amžiuje vadinama okupuota teritorija (Palestina). 1976 m. spalio mėn. Odilė apsilankė Maljoje – mažoje institucijoje ar prieglaudoje, įsikūrusioje netoli Betanijos, kur buvo nemažai jaunų žmonių, patiriančių didžiulius sunkumus, ir kurie labai laukė tokių namų kaip Arka. Taigi dalyvaujant Marijai-Antuanetei, Kati, Francuazai ir kitiems, svajonė Betanijoje tapo tikrove, labai trapia tikrove, gyvenimas kurioje buvo sujauktas 1991 m. uždarant namus dėl Persijos įlankos karo. Vis dėlto Kati, mano pusseserės Mišelės de Salaberi ir kitų ištikimybės dėka buvo palaikomi ryšiai. Ilgainiui gyvenimas tapo stabilesnis ir čia, Betliejuje, drauge su Kati ir palestiniete moterimi, Mahara, kuri prisiėmė atsakomybę, prasidėjo naujas etapas. Buvau toks laimingas, galėdamas aplankyti šią bendruomenę, susitikti su kiekvienu negalią turinčiu asmeniu bei su kiekvienu asistentu. Tai bendruomenė, kurioje krikščionys ir musulmonai drauge dirba, švenčia gyvenimą, valgo ir labai giliai vieni su kitais susitinka. Tai tikra maža šeima. Jie negyvena drauge tuose pačiuose namuose, nes kiekvienas gyvena savo šeimoje, bet tai tikra bendruomenė, susieta draugystės, bendrystės ir darbo ryšiais. Mačiau jų iš buvimo drauge kylantį džiaugsmą ir galiu paliudyti apie šios bendruomenės grožį ir darbo kokybę. Iš Betliejaus avių vilnos jie gamina prakartėles ir kitus dalykėlius.

Viešos konferencijos Betliejuje metu 400-ams klausytojų, iš kurių dauguma buvo musulmonai, galėjau skelbti taikos, draugystės ir kitokio asmens priėmimo žinią, kuria gyvenama Ma‘an lil-Hayat (bendruomenės pavadinimas). Prieš mano pasisakymą buvo parodyta trumputė pantomima, kurioje dalyvavo visi bendruomenės nariai: jei jūs tik būtumėte matę laimę tėvų tą akimirką, kai visi susirinkę žmonės plojo jų vaikams! Ramybė ir švelnumas, kuriuos išgyvenau vienuolyne ir mūsų mažojoje Arkos bendruomenėje, man teikia vilties. Mūsų pasaulyje esama tiek daug prievartos. Jėzus atėjo perkeisti šią prievartą į švelnumą. Prašykime Šventosios Dvasios, kad perkeistų mūsų agresyvumą į įsiklausymo ir buvimo švelnumą.

Čia, Betliejuje, jaučiuosi paliestas Kristiano de Šeržė (Christian de Chergé), vienuolio iš Trapistų vienuolyno Alžyre, kuris su savo vienuolyno broliais buvo nužudytas 1996 metais, istorijos. Be abejonės, Kristianas pažino radikalųjį ir kietąjį islamą, bet taip pat ir dar labiau jis pažino savo vienuolyno kaimynų islamą, įkvėpusį atsidavimą Dievui, gilų maldos gyvenimą, pagarbų gerumą ir kitų, kitokių ir skirtingų asmenų, priėmimą. Kristianas nebuvo naivus, jis buvo Dievo žmogus, kuris stengėsi teologiškai suvokti savo kaimynų islamą. Remdamasis patirtimi jis pažino jų autentiškumą ir tiesą.

Jis stengėsi suvokti, kokia yra Dievo vizija islamo atžvilgiu, to islamo kuris įkvėpė Liudviką Mansinjoną (Louis Massingnon), sufijų, su kuriuos jis melsdavosi. Tai islamas, kurį mes pažįstame Arkos bei Tikėjimo ir Šviesosdėka. Štai kodėl aš taip vertinu Kristiano Salensono (Christian Salenson) knygą apie Kristiano Šeržė teologijją – vilties teologiją. Vienuolyne patyriau džiaugsmą valgyti drauge su jėzuitu Dovydu Neuhausu (David Neuhaus), baltuoju tėvu Franku Baujenu (Franc Bouwen) ir Abuna Rafik, kurie yra įsitraukę į ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Jų buvimas ir draugystė teikia man įkvėpimo.

Arka čia, kaip ir visur kitur, nori būti vienybės ir taikos tarp skirtingoms religijoms priklausančių asmenų ženklu. Ši vienybė ir taika trykšta iš silpniausių mūsų visuomenės asmenų džiugaus buvimo. Tai jie mus išlaiko drauge ir kviečia mus vieniems kitus branginti bei mylėti.

Buvau labai laimingas galėdamas čia, Betliejuje, susitikti su dviejų Galilėjoje įsikūrusių Tikėjimo ir Šviesosbendruomenių nariais. Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė, artima Arkos pusseserė, siekianti tų pačių tikslų kaip ir Arka, tik naudojanti kitas priemones, nuostabiai auga mūsų pasaulyje ir teikia gyvenimą daugybei asmenų. Koks stebuklas yra Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė, gimusi Lurde 1971 m.

Mano namas, tiksliau mažasis namelis Troli (Trosly), yra vieta, kur labai gerai jaučiuosi. Daugelis žmonių manęs klausė, ar  man buvo sunku persikelti iš senojo namo, kuriame gyvenau 36 metus į naująjį Lozoriaus namą. Esu nepaprastai laimingas šiame naujajame name. Mano miegamojo langai gręžiasi į sodą ir rytais matau tekančią saulę. Pro savo darbo kabineto nišos pavidalo langą matau koplyčią ir mažąją paukščių „pilį“. Pamažu paukšteliai leidžiasi prijaukinami ir atskrenda lesti grūdų, kuriuos paberiu jų pilin. Dėkoju už tai, kad galiu senti savo bendruomenėje. Kasdien pietauju ir vakarieniauju savo fojė Val Fliori (Val Fleuri), esu laimingas, kad visi mane priima tokį, koks esu.

Būti su Patriku, Loranu, Duduliu, Anisete, Stefanija ir kitais yra man dovana. Tai akimirkos, kai drauge mes galime juoktis ir čiaukšti kvailystes. Koks nuostabus dalykas gyventi drauge kaip broliams ir seserims.

Pats neketinu vykti į didįjį Arkos susitikimą Atlantoje, kur bus dėkojama už Žano-Kristofo ir Kristinos 13 metų vadovavimą Arkai ir švenčiama bei džiaugiamasi dėl Patriko ir Eileen, kurie juos pakeis. Tai bus nuostabus renginys. Tiesiog įsivaizduokite 500 asmenų iš visų mūsų bendruomenių, drauge švenčiančių gyvenimą, vienybę ir Arkos malonę, drauge dėkojančių už 48 mūsų gyvavimo metus, 48 Dievo apsaugos ir globos metus. 2008 m. dalyvavau Kalkutoje vykusioje Generalinėje Asamblėjoje, kur buvo ištartas oficialus atsisveikinimas su Federacijos bendruomenėmis. Savo širdyje ir maldoje vyksiu ir būsiu Atlantoje bei seksiu susitikimą iš taip arti kaip įmanoma, naudodamasis visomis man suteiktomis priemonėmis.

Jaučiu tarp mūsų tvyrančią gilią vienybę, kurią išgyvename silpnų asmenų, esančių mūsų bendruomenių šerdyje, dėka. Daugelis iš jų bus Atlantoje. Jie išlaikys džiaugsmo, juoko ir šventės nuotaiką bei atmosferą. Trys asamblėjos – Asyžiaus, Kalkutos ir Atlantos – mus kviečia įsižiūrėti į Poverello, Mahatma Gandi, Motiną Teresę, Martiną Liuterį Kingą. Jie mums yra pavyzdžiai, kviečiantys su dar didesniu nuolankumu ir džiaugsmu darbuotis dėl vienybės ir taikos.

Turiu galimybę gyventi netoli Fermos. Ir toliau vedu čia rekolekcijas, kai kurios iš jų yra pažymėtos oficialioje programoje, kitų ten nėra. Pastarosios skirtos gatvių žmonėms, asmenims, daug iškentėjusiems sugriuvus santuokai, ir kitiems žmonėms, išgyvenantiems atstūmimo skausmą. Dar aš dalyvauju kai kuriose Arkosformacijose. Ir toliau vedu sesijas apie Jono Evangeliją (anglų ir prancūzų k.). Šių sesijų dėka ir toliau skverbiuosi į šių įkvėptų raštų gelmes, juose nuolatos atrandu vis naujų turtų, kurie atnaujina mano žvilgsnį į mūsų kenčiantį pasaulį ir į Dievą, kuris mus kviečia išsaugoti viltį ir darbuotis dėl taikos – net jei viskas atrodo neįmanoma.

Šiaurės pusrutulyje dabar pavasaris, pradeda žydėti gėlės, medžių pumpurai atveria gyvenimo spalvas. Biblijos meilės giesmėje sakoma: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“. (Gg 2, 11-12)

Netgi baisiausios kančios akimirkomis Eti Hilesijum (Etty Hillesum) sakydavo „gyvenimas yra gražus“. Taip, nepaisant siaubų ir baimių, Dievas yra gyvas, kūrinija yra gyva, saulė šviečia ir yra tiek daug žmonių, kupinų gerumo, kompetencijos ir atjautos kitiems, kitokiems ir pažeidžiamiems asmenims. Yra viltis.

Glaudžiu Jus prie savo širdies,

Žanas