Tikiuosi, kad paukščiai greitai paskris, lesios grūdelius, tarpusavy berungtyniaudami ir žaisdami. Šiuo metu inkilėlis tuščias. Aš kontempliuosiu visas jų – liepsnelių, zylių, žvirbliukų, balandžių ir visų kitų rūšių - spalvas. Nekantrauju, kol jie sugrįš, bet galbūt jie atitrauks mane nuo skaitymo ar kitų dalykų. Paukščiai tokie gražūs, tokie lengvi, laimingi galėdami gyventi, kartais šiek tiek triukšmingai... jie apgieda Dievo šlovę ir džiaugsmingai klega. Kokia graži kūrinija! Ji atskleidžia džiaugsmą ir beribį Dievo kūrybingumą. Suprantu Pranciškų Asyžietį, kuris, regis, turėjo dovaną paukščius suprasti ir juos patraukti prie savęs. Deja, šios dovanos aš neturiu. Juos patrauksiu ne aš, bet grūdai, kuriuos jiems pažersiu! Šiais metais Kalėdos man siejasi su džiaugsmu paukščių, kurie džiūgauja prieš naują gimimą Betliejuje: tai paukščiai, čiulbantys prie ėdžių, greta jaučio ir asilo, ėriukų ir galbūt ožio.

Naujas gimimas. Taip, man tai iš tiesų naujas gimimas. 36 metai, praleisti mano mažame namelyje, kur man buvo pažįstamas kiekvienas užkampis ir plyšys: dabar jis kupinas prisiminimų, tylių susitikimų, įsiklausymo į tiesos ir Dievo žodžius, ištartus vieno ar kito asmens, taip pat kančios ir susirūpinimo permelktų žodžių… juoko ir džiaugsmo akimirkų, nepamirštant ir laiko, skirto darbui bei kūrybai. Čia patyriau ir brangių susitikimo su Jėzumi akimirkų, gyvenimo ir pilnatvės akimirkų, taip pat išgyvenau ir momentus, kai sukdavausi ratais, jaučiausi pasimetęs, išgyvenau tuštumą ir savo vargingumą.

Mes nežinome, ką atneš naujas gimimas. 9 mėnesius mažutėliai išbūna savo motinos isčiose. Ir tada – staigmena! Mažutėliams tai yra ir gedulo laikas, nes 9 mėnesius jie gyveno saugų gyvenimą (mano atveju – 36 metai). Taigi šiuo metu išgyvenu ir staigmeną, ir gedulą. Melskitės, kad viską priimčiau su džiaugsmu!

Esu giliai dėkingas Žanui-Kristofui ir Kristinai, kuriems kilo idėja pakeisti namus. Jie pradėjo judinti ratus, kad idėja virstų tikrove. Dėkoju Žanui Lanjė, Žanui-Klodui Majė ir fondui, kurių dėka buvo nupirktas buvęs Rameaux namas (kurį įkūrė Styvas ir Ana Njurot 1966 m., prieš įkurdami Aušrą) ir pertvarkytas į labai gražų namą. Keletą mėnesių dalis pastato tarnavo kaip koplyčia, kurioje Sekmadieniais t. Toma-Filipas aukodavo šv. Mišias. Taip, buvęs Rameaux namas dabar tapo labai mielu ermitažu, kuriame galiu nugyventi paskutinius savo gyvenimo metus, eidamas silpnėjimo keliu, kuris galiausiai atves į galutinį, o iš tiesų į pirmąjį susitikimą veidas į veidą ir širdis į širdį su Dievu. Taip pat esu dėkingas už Odilę, kuri 1980 m. sekė manimi kaip Arkos atsakingoji ir kuri, išėjusi į pensiją, sutiko rūpintis manimi, mano sveikata ir t. t. Namas dabar yra dvipusis, viena jo pusė skirta Odilei, kita - man. Kartais čia ir valgysiu, bet taip pat ir toliau eisiu į Val namus valgyti drauge su savo broliais ir seserimis, iš kurių kai kuriuos pažįstu daugiau nei 40 metų.

Jaučiuosi mažas akivaizdoje šio naujo etapo, prasidėjusio Kalėdų švente, kai švenčiame Jėzaus gimimą, gimimą Gelbėtojo, atėjusio išgelbėti mus iš mūsų baimių ir egocentriškumo. Mano galvoje, sieloje ir širdyje slypi troškimas atgimti, ilsėtis Dievuje. Jūs žinote, kaip giliai mane palietė ir paženklino Eti Hilesium, 1943 m. Aušvice nužudytos jaunos žydės, raštai. Ji gyveno apsupta siaubingo blogio. Ji žinojo, kad kartu su savo tautos žmonėmis Hitlerio ir jo pasekėjų yra pasmerkta mirčiai. Ji rašė: „Aš žvelgiu į Tavo pasaulį atviromis akimis, mano Dieve, nebėgu nuo tikrovės ir neieškau prieglobsčio gražiose svajonėse... ir nepaisant visko, šlovinu Tave už Tavo kūriniją“. Toliau, jei žodį gyvenimas pakeistume žodžiu „Dievas“... „Kai aš nustoju saugoti save, štai tada ir imu ilsėtis ant nuogos gyvenimo krūtinės, o jo mane laikančios rankos yra tokios švelnios bei globojančios. Jo širdies plakimas – sunku jį apsakyti – tylus, ritmingas, labai švelnus, vos juntamas, bet toks ištikimas, pakankamai stiprus, kad niekad nesiliautų, ir tuo pat metu šitoks geras ir gailestingas.

Mūsų pasaulis, regis, svyruoja ant skardžio krašto. Milijonai žmonių kenčia alkį, kiti yra baimės kaliniai, karo aukos, pabėgeliai stovyklose, išnaudojami mafijos, nekalti ir įkalinti. Mes visa tai žinome – žiniasklaida apie tai kalba ir netrukus vėl stoja tyla, kuri mus skatina užmiršti šauksmus, tarsi jų nebebūtų. Pasaulis taip pat patiria rimtą finansinę krizę. Visi apie ją kalba, bet ar mes esame iš tiesų patyrę, ką reiškia stokoti? Gyvenimas ir toliau tęsiasi, lyg viskas būtų gerai.

Vieną dieną išgirsime pro baimės triukšmą prasiveržiantį varpų skambesį ir džiugias Kalėdų giesmes, skelbiančias „Ramybė, ramybė, ramybė žemėje“. Kalėdos nutinka kiekvieną dieną, kai maža švieselė suspindi tamsoje. Taip, taika yra mūsų rankose, mano rankose. Galiu atlikti mažus švelnumo ir meilės kupinus veiksmus ir atskleisti kitiems, kurie yra „kitokie“, jų grožį. Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje mes esame ne kovotojai dėl reikalo, bet vilties liudytojai. Mums pažįstama Estelos šypsena ir gražios akys; žmonės sako, kad ji turi Dauno sindromą. Kai kurie verčiau būtų norėję nužydyti ją dar prieš jai gimstant. Kiti norėtų išgydyti jos Dauno sindromą. Bet štai ji yra čia, žvlgia savo švytinčiomis akimis ir atskleidžia Dievo Buvimą.

Pasaulis yra apverstas aukštyn kojom. Taikos ir ramybės Dievas, būdamas toks švelnus, nuolankus ir gailestingas, nesislepia virš mūsų spindinčiose žvaigždėse ar gražiose idėjose, kurios nuskamba sakant protingas kalbas, bet slypi Estelos veide, vaiko veide. Taigi reikia ne gydyti ar eliminuoti šiuos vaikus, bet įkurti vietas, kur visi žmonės, kokie pažeidžiami jie bebūtų ar kokių sunkumų beturėtų, galėtų atrasti savo vietą visuomenėje. Taigi nėra reikalo „gydyti“ Estelą, tačiau reikia gydyti baimės ir atstūmimo nuostatą, kuri įsišaknijusi mūsų visuomenėje. Reikia kurti priimančias bendruomenes, kur visi žmonės galėtų augti, skleistis, atrasti pasitikėjimą savimi bei giliąją savo gyvenimo prasmę.

Jėzus, imdamas ant savo rankų vaikelį, kviečia savo mokinius tapti tokiais kaip mažas vaikelis, jei nori įžengti į Dievo Karalystę, meilės karalystę. Mokykimės priimti šį švelnumą, akis, kupinas nuostabos, šį atvirumą, pasitikėjimą ir meilę – tai yra vaiko dovanos. Jėzus tęsia: „Tas, kuris priima vaikelį mano vardu, mane priima“. Priimti Estelą – tai priimti Dievą. Šis taikos ir ramybės Dievas yra pasislėpęs mažiausiame ir labiausiai sužeistame. Stenkimės ne lipti į dangų, bet nusileisti, nusileiskime, kad susitiktume su Estela ir atstumtaisiais. Susitikime su jais širdis į širdį, kaip asmuo su asmeniu, šypsodamiesi švelniausiomis bendrystėmis akimirkomis, ne tam, kad juos pakeistume, bet kad susitiktume, atverdami savo širdies erdvę.

Sugrįžkime prie mano naujojo ermitažo, kuris pavadintas Lozoriaus namu. Lozorius buvo Mortos ir Marijos iš Betanijos brolis, apie kurį Jonas kalba savo Evangelijoje (11 skyriuje). Jos seserys pamini jį siųsdamos žinią Jėzui: „Tas, kurį tu myli, serga“. „Tas, kurį tu myli“ yra jo vardas. Jonas, kuris parašė ketvirtąją Evangeliją, save taip pat vadina „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“. Ar tai nėra mūsų visų tapatybė – „būti Dievo mylimiems“? Tai yra mūsų gyvenimo prasmė ir mūsų gyvenimo išsipildymas. Šiandien aš tikiu, kad vieną dieną aš tą pilnatviškai patirsiu. Išgyventi Kalėdas Lozoriaus namuose - tai naujas etapas man. Tai mano gyvenimo pabaigos pradžia. Eti padedamas ketinu išmokti pasilikti prigludęs prie Dievo krūtinės ir klausytis, kaip plaka Dievo širdis.

Tie, kurie dalyvavo mano vedamose rekolekcijose apie Jono Evangeliją, žino, kad, mano manymu, yra tokia tikimybė, kad Lozorius turėjo sunkią negalią, ir Jėzus dažnai ateidavo, kad būtų su juo. Lozoriaus namai yra tinkama vieta tapti silpnesniu! Kalėdos – švelnumo kupinas metas, net jei pietų kontinentus kepina vasaros saulė. Prancūzijoje lyja, tvyro švelnus oras, itin retai nušvinta saulė. Pasaulis išgyvena sunkius laikus, bet taip pat vyksta ir gražių taikos demonstracijų. Nuostabūs žmonės – iš kairės ir iš dešinės, viršuje ir apačioje, pačių įvairiausių religijų ir neišpažįstantys jokios religijos – ieško būdų, kaip parodyti taikos gestus, išreikšti meilę ir priėmimą žmonėms, kurie yra kitokie. Jie dovanoja savo šypsenas ir kartais šios šypsenos išnyra iš chaoso. Taika skelbiama čia pat, mūsų širdyse.

Likime bendrystėje vieni su kitais šiame didžiuliame ryšių tinkle, kuris gyvuoja greta Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos, kur mes esame išgydomi, palaikydami ryšius su engiamais, izoliuotais ir daugybę sunkumų patiriančiais žmonėmis. Šis tinklas jungia visą pasaulį - vienuolynus, krikščionių, induistų, musulmonų, žydų širdis, šventyklas, mečetes, bažnyčias, koplyčias ir sinagogas, vyrus bei moteris, kurie nepraktikuoja jokio tikėjimo, bet tiki žmonėmis. Tai didžiulis tinklas, kuriame kiekvienas žmogus, priklausomai nuo savo gebėjimų, darbuojasi dėl taikos ir yra taikos įrankis. Man patinka Izeldino Abulešo (Izzeldin Abuelaish) knyga „Atsisakau neapykantos“. Šis vyras prarado tris savo vaikus, kuriuos Gazoje nužudė Izraelio kareiviai. Užuot atstūminėję kitus, matykime šiuose „kituose“ žmones, pajėgius mylėti ir taikiai gyventi.

Melskitės už mane, kad išmokčiau mylėti. Vieni iš paskutiniųjų Eti dienoraščio žodžių buvo šie: „Noriu būti balzamas, išlietas ant daugelio žaizdų“.

Dėkoju už Jūsų atvirutes ir laiškus. Dėkoju už visa, kas Jūs esate.

Šiais Naujaisiais Metais Dievas telaimina kiekvieną iš Jūsų ir visus šios žemės žmones.

Su meile

Žanas

P. S. Ko gero, Jūs dar neskaitėte nuostabios naujosios Mari-Helen Matju knygos, kurioje atskleista Tikėjimo ir Šviesos istorija „Daugiau niekada nebūsime vieni“? Ši knyga spalio mėn. išleista prancūzų kalba. Tikiuosi, kad netrukus pasipils vertimai.

 

{fblike}