Po dviejų dienų lauke buvo surengtas nedidelis piknikas su vienuoliais, nepastebimai į mano stiklinę su obuolių sultimis įkrito vapsva. Jos nepastebėjęs gėriau sultis ir prarijau mažają draugužę. Laimei, įspėtas vieno jaunuolio, kuris pastebėjo vapsvą pranykstant mano burnoje, sugebėjau išspjauti ją lauk. Matyt, vapsvai nebuvo labai įdomu pasijusti užrakintai mano burnos kalėjime ir ji išreiškė savo nepasitenkinimą įkasdama man į gomurį. Tada vargšelė nuskendo obuolių sultyse. Gydytojas – iki šiol jau pabuvojęs mano ankstesnės nelaimės liudininku – patarė: “Įsidėkite į burną ledo gabalėlių – taip sumažės patinimas ir, bijau, kad daugiau niekuo negaliu padėti”. Po kelių valandų, viskas praėjo, ir įgėlimo sukeltas skausmas teliko praeities dalykas.

Nesistengiu įžvelgti kokio nors simbolizmo šiuose dviejuose įvykiuose. Mokausi tai priimti. Nepaisant šių nedidelių “nepatogumų”, mano kūnas meldžiasi, o burna ir toliau yra pašaukta kalbėti apie esminius dalykus.

Šiuo gražiu palaimingos ramybės laikotarpiu, išgyventu su ramybės kupinais ir pamaldžiais Orvalo vienuoliais, aš vis labiau atrandu Šv.Jono Evangeliją: Jonas yra pašauktas tapti mylimuoju mokiniu – ne tam, kad pabrėžtų, jog buvo mylimiausias iš visų mokinių, bet kad atskleistų savo giliausią tapatybę (tokia yra ir kiekvieno iš mūsų tapatybė) – būti Jėzaus, Dievo, mylimu ir pašauktu. Aš sakau “atskleisti”, nes atradimai atveria širdį ir dvasią. Galbūt pernelyg dažnai mes norėjome “mokyti apie” Jėzų, formuoti žmonių protus, perteikti grynas idėjas, užuot tuo pat metu padėję jiems atrasti Dievą, nes širdis kalba širdžiai per žodžius, kasdienio gyvenimo patirtis, maldos akimirkas ir įvairius susitikimus. Atradimas mus pasiekia kaip staigmena, kaip atvirumo naujam susitikimui su Jėzumi atskleidimas, suteikiantis ramybę ir džiaugsmą. Šio susitikimo negalime sufabrikuoti patys: jis suteikiamas kaip dovana, Dievo dovanojama džiaugsmo ir palaiminimo akimirka. Iš tiesų tai ne aš padarau atradimą, tai - darbas Dievo, kuris leidžiasi būti atrandamas.

Kregždės, kurios, man pirmą kartą atvykus, skraidžiojo apie vienuolyno varpines, turėjo nujausti vasaros pabaigą: jos visos išskubėjo į Šiaurės Afriką – leidosi į tolimą kelią. Dabar jų lizdai ištuštėję ir dėl to mano dienoje suskamba liūdesio gaidelė.

Dabar vėl skaitau t.Juozapo Vresinskio (Joseph Wresinski), mirusio prieš keletą metų, knygą. Būdamas geras Arkos draugas jis įkūrė Darbą dėl visų orume (Work for All in Dignity) , Ketvirtąjį Pasaulį arba ATD Ketvirtąjį Pasaulį: judėjimą, palaikantį atstumtus ir pažemintus asmenis. Pirmasis tikslas – ne pasiūlyti jiems materialią paramą, bet padėti jiems atrasti save iš tiesų - kaip žmogiškus asmenis, susigrąžinti pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi. T. Juozapas mėgdavo sakyti „vargšai yra Bažnyčia“ (tokia yra jo knygos antraštė). Tie, kurių  skurdo gelmė - beviltiško skausmo šauksmas, yra arti Dievo ir Dievas yra arti jų. Pirmasis T. Juozapo veiksmas būdavo susitikti su jais visiškame nuolankume, skirti jiems laiko, klausytis jų su gilia pagarba, žvelgiant į juos kaip į dovaną, perteikiančią Dievo žvilgsnį, Jo Artumą. Ši knyga pažadino prisiminimus apie laikus, kai T. Juozapas ateidavo ir kalbėdavo mums Arkoje: apie mūsų poreikį atsiversti, kad galėtume būti su šios žemės vargšais, atsimenant pranašo Izaijo žodžius (57, 17): „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju“. Giliai trokštu, kad dabartinėje mano situacijoje, mano gyvenimas būtų skelbimas žinios (ir žodžiais, ir veiksmais), kad Dievas yra arti prislėgtųjų, ir jei mes tampame jiems artimi, atrasime tikrą vidinį džiaugsmą.

Kokia laimė, kad esama tokių žmonių kaip t.Juozapas, kurie patvirtina mūsų poreikį sutikti atstumtus žmones ir pasiūlyti jiems draugystę, kaip tai daroma ATD. Tai Evangelijos kelias, toks yra ir Arkos kelias.

Netrukus sugrįšiu į Trosly. Šono jau nebeskauda. Jaučiausi laimingas galėdamas sugrįžti į savo fojė, kur gyvena Patrick, Dédé, Anisette, Stephanie ir kiti, sugrįžti į šį paprastą gyvenimą, besisukantį valgymų ir plovimo ritmu, esu laimingas galėdamas vėl išgyventi šventimo ir bendros maldos akimirkas. Mano džiaugsmas – būti dalele bendruomenės, kur naštas nešiojame drauge, vieni su kitais. Aš ir toliau vesiu rekolekcijas Fermoje – tai teikia man ypatingo džiaugsmo! Kartas nuo karto drauge su Julia Kristeva (su kuria parašiau knygą „Jų žvilgsnis perskrodžia mūsų šešėlius“, kol kas prieinamą tik pranc.k.) skaitysiu paskaitas Paryžiuje. Ši knyga – tai susirašinėjimais laiškais, kuriuose kiekvienas iš mūsų galėjome išreikšti tai, kas brangiausia.

Trosly Arkoje esama tam tikrų pasikeitimų. Christine McGrievy nuo 2012 m. rugsėjo taps mūsų atsakingoji ir ganytoja, prieš tai 12 metų pabuvojusi tarptautine vice-koordinatore. Ji perims pareigas iš Karolio Okecki, kuris labai kompetentingai ir su atsidavimu vedė bendruomenę 8 metus. Tikra dovana, kad Christine galėjo prisiimti šią atsakomybę. Ji atneš į Trosly tarptautinį kvapą,  be to, Cuise ji yra išgyvenusi 30 metų. Ji gerai pažįsta mūsų bendruomenę.

Cariosa Kilcommons paliks mus ir prisiims atsakomybę už Sycomoro bendruomenę, įsikūrusią netoli Prancūzijos Alpių. Trosly ji pragyveno 22 metus, mes jos pasiilgsime, bet drauge labai džiaugiuosi dėl jos ir dėl Sycomoro bendruomenės.

Man šie metai taip pat atneš naujovių. Dabar man 83-eji (man pačiam sunku tuo patikėti!) ir ateitis atskleis naują trapumą ir naujas dovanas. Ką būtent? Jean-Christophe ir Christine pareikalavo, kad aš persikraustyčiau iš savo namelio, kuriame gyvenau 36 metus, į kitą nedidelį namelį šalia Fermos. Arkos Draugų fondas įsipareigojo jį atnaujinti ir sutvarkyti. Taip man bus lengviau išgyventi savo trapumo akimirkas, kai jos mane aplankys. Ten bus netgi liftas! Netoli mano naujojo namo gyvens Odilė Ceyrac, jos misija bus stebėti mano sveikatą ir senėjimą… Esu sujaudintas Jean-Christophe ir Christine, taip pat ir Odilės bei Tarybos narių man parodyto atidumo. Mano namelyje bus ir vienas kambarys, kuriame galėsiu priimti bei pavaišinti arbata bei užkandžiais nedideles grupes žmonių iš bendruomenės – tuos, su kuriais gyvenau ilgą laiką, su kai kuriais net 47 metus!

Mūsų bendruomenės, priimančios į užribį nustumtus asmenis, regis, teikia įkvėpimo kurti naujo tipo bendruomenes. Šiandien Prancūzijoje kuriamos mažos bendruomenės su gatvių žmonėmis, su kitokios negalios žmonėmis ar asmenimis, sergančiais psichikos ligomis. Izoliacija – tai  vienas iš kančią sukeliančių faktorių; buvimas drauge, priimant visus santykių sunkumus, kurie neišvengiamai iškyla gyvenant drauge, yra džiaugsmo ir saugumo šaltinis. Kartą vienas iš gatvių žmonių man pasakė: „Socialinės tarnybos nori suteikti man būstą, bet gyventi vienam būtų tiesiog siaubinga“. Šioms naujoms bendruomenėms natūraliai reikia vadovų, kurie puoselėtų bendruomeninį gyvenimą, animuotų šventes ir bendrus valgymus, pravestų susitikimus, suburiančius asmenis po neišvengiamai iškylančių konfliktų.

Nauja šiose skirtingų formų bendruomenėse yra tai, kad jos yra išgydymo šaltinis tiek atstumtiesiems, kurie yra priimami, tiek ir tiems, kurie su jais gyvena. Pastarieji nėra tiesiog geradariai, atliekantys gailestingumo darbus kitiems, bet asmenys, kurie yra išgydomi, išgyvenant kartu paprastus ir kupinus meilės santykius. Jie auga mokydamiesi švelnaus meno mylėti bei darbuotis dėl taikos ir teisingumo.

Pranašas Izaijas (58, 7-8) jau yra paskelbęs: Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos.“

Mus perkeičia buvimas tų, kurie jaučiasi labai vieniši, išstumti su savuoju draugystės šauksmu. Jie pažadina mūsų meilę ir šviesą. Žinoma, šis gyvenimas yra reiklus ir dažnai mus trikdo, bet Dievas žino, kad verta gyventi! Jėzus realiai yra pasislėpęs vargše, pažeidžiamame ir silpname asmenyje (Mt 25), net jei mes Jo ir neatpažįstame: ką padarome vienam iš mažiausiųjų, Jėzui padarome. Tada bendruomeninis gyvenimas tampa šaltinis gyvybės ir vienybės tarp asmenų, kurie iš tiesų yra labai skirtingi ir savo žmogišką bei dvasinę kelionę išgyvena labai skirtingame lygyje.

Tiesa, kad bendruomeninis gyvenimas yra reiklus, turime mažiau laiko melstis bei gilinti savo dvasinį gyvenimą. Sunku atrasti mums taip reikalingo laiko, kurį galėtume skirti atsipalaidavimui ir atsinaujinimui. Labai greitai mes galime būti labiau pagauti to, kas kyla iš „darbo“, o ne iš „broliškos bendrystės“ išgyvenimo. Etty Hillesum, apie kurią dažnai kalbu savo laiškuose, siekė harmonijos tarp vienybės su Dievu ir meilės, atjautos kitiems, ypatingai Westerborko koncentracijos stovykloje, kur ji stengėsi būti šviesa ir atrama tūkstančiams žydų, įkalintų kančios pasaulyje. Ji rašė: „Manyje yra labai gilus šulinys. Ir šiame šulinyje yra Dievas. Kartais man pavyksta Jį pasiekti. Bet dažniausiai akmenys ir nuolaužos užgriozdina šį šulinį. Taigi mes privalome jo siekti savo pačiose gelmėse, po visomis mūsų užtvaromis“. Ji kalba apie buvimą Dievo rankose ir įsiklausymą į „švelnų vidinį balsą“, kuris kviečia sustoti ir pasilikti Dievo Artumoje. Ar šis švelnus balsas nėra tasai, kuris girdimas Apokalipsės knygoje, kurioje Dievas sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20)? Valgyti drauge su Viešpačiu – tai tapti Jo draugu, tapti tokiu geru ir atjaučiančiu kaip Jis.

Harmoningai suderinti vidinį gyvenimą, bendrystę su Dievu bei su silpnais asmenimis: leistis būti šių žmonių formuojamiems, nesileisti pernelyg greitai būti veiklumo užvaldytiems ir prarytiems, tai yra iššūkis – mūsų iššūkis. Atrasti, jog svarbi yra tik meilė. Ar ne tai sako mylimasis mokinys, Jonas, savo laiške: „kas nemyli brolio, kurį mato, kaip gi mylės Dievą, kurio nemato“. Taip, tai yra įsakymas, kurį esame iš jo gavę: tas, kuris myli Dievą, myli ir savo brolį (1 Jn 4, 20).

Paskutiniame savo laiške buvau užsiminęs apie būsimą Tikėjimo ir Šviesos istoriją (bus išleista spalio mėn., pranc. k.), kurią parašė Marie-Hélène Mathieu: kviečiu ją perskaityti. Tai jaudinanti istorija. 1971 m. Tikėjimo ir Šviesos piligrimystės metu mes atradome, kad ryšys su silpnu asmeniu yra gyvenimo šaltinis. Šis silpnas asmuo yra žmonijos ir Bažnyčios kūno narys. Jie gyvybiškai svarbūs šiam kūnui. Jie yra tarsi gyvas priminimas įsipareigoti meilės kelyje ir priimti žmones, kurie yra kitokie.

Baigiu šį laišką sakydamas, kaip giliai aš galvoju apie kiekvieną asmenį Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje ir apie daugybę draugų visame pasaulyje. Labai dėkoju už jūsų laiškus ir už bendrystę, kuri mus sieja. Ši bendrystė yra tarsi platus maldos tinklas. Tiek daug žmonių kenčia mūsų pasaulyje: žiaurūs, tragiški konfliktai Vidurio Rytuose, daugybė badaujančių – siaubingai badaujančių – Centrinėje Afrikoje ir kitur.

Esu laimingas, kad gyvenu, ir dėkoju Dievui už visus savo gyvenimo metus, tuo pat metu noriu likti giliai susivienijęs su visais kenčiančiais. Kaip sako Etty Hillesum, baigdama vieną iš savo laiškų: „jei tik mes galėtume būti išlieti kaip balzamas ant daugybės žaizdų...“

Laikau jus savo širdyje,

Žanas