Daugeliui tėvų jų vaikų negalia gali atrodyti nelaimė. Daugeliui mūsų pasaulio žmonių gyvenimas gali atrodyti nelaimė.

Ko reikia, kad nelaimė taptų palaiminimu?

Ar tai nėra klausimas kiekvienam iš mūsų?

Kaip mes galime prisidėti prie kūrimo tokių bendruomenių, kurios taptų palaiminimu išgyvenantiems nelaimę?

Vis dažniau girdime kalbant apie mūsų žemei gręsiančias ekologines, klimato nelaimes, terorizmą, karus. Atrodo, kad ši grėsmė auga kartu su daugelio šalių, tokių kaip Kinija, Indija, pramonės vystymusi. Mat šios šalys siekia užpildyti ekonominio atsilikimo spragą. Joms reikės daug naftos (Kinija ketina statyti net 40 naujų oro uostų). O iš šios naftos bus gaminama vis daugiau anglies dujų! Tai lyg beprotiškas bėgimas link pramonės išsivystymo, kuris gali nuvesti žmoniją į didžiausią kada nors patirtą krizę... Nelaimė?

Ekonomikos ir teologijos profesorė Elena Elsida vienoje neseniai vykusioje konferencijoje  sakė, jog ši krizė galėtų būti šansas žmonijai! Ši nelaimė galėtų tapti palaiminimu. Bėgimas link daugiau: daugiau energijos, daugiau pinigų, daugiau jėgos, daugiau rungtyniavimo, daugiau gaminių, mus privers atsitrenkti į sieną. Problemos sprendimas nebūtų siekti mažiau: mažiau produkcijos, mažiau darbo užmokesčio ir t.t., bet kartu ieškoti naujų sprendimų žmonijai. Mes nežinome, kokie bus tie sprendimai. Bet jie nebus iš anksto nulemti keleto galingųjų. Tai bus kažkas visiškai nauja. Jie gims iš dialogo, kur kiekvienas stengsis apginti ne savo interesus, bet sieks vien tik žmonijos gėrio. Ne rungtyniaudami ir ne kovodami vieni su kitais, bet per abipusį dialogą, kartu ieškodami mes rasime sprendimus - taikos sprendimus.

Būtent šito sprendimo dėka bus mažiau greičio ir judėjimo, o daugiau vidiniškumo; mažiau vartojimo, o daugiau ryšių; mažiau technikos, o daugiau žmogiškumo; mažiau išsibarstymo, o daugiau vienybės; mažiau rungtyniavimo, o daugiau bendrystės; mažiau individualizmo, o daugiau dalinimosi.

Išgyvename Kalėdų laikotarpį, prasideda Naujieji metai. Tai laikas, kurį norime išgyventi kaip taikos metą - ramybėje. Mes švenčiame Vaikelio gimimą. Vaikelis toks silpnas, toks pažeidžiamas, be gynybos sistemos, tačiau jį gina ir saugo tėvų meilė. Reikia įsiklausyti į šį Vaikelį, kuris žavisi ir kontempliuoja, kuris mus išmoko žaisti, juoktis, švęsti, šokti, atsipalaiduoti, apkabinti, mylėti vieniems kitus, dovanoti vieni kitiems dovanas. Jis moko mus švelnumo ir pasitikėjimo, jis moko mus nuolankumo. Kurkime kartu vaikų pasaulį ir pasaulį vaikams, kuriame būtų mažiau rungtyniavimo ir daugiau šventimo, šokio. Jėzus mums sako: tam, kad įeitume į Dangaus Karalystę, mums reikia pasidaryti kaip vaikai. Jis taip pat sako: jei priimame vaikelį dėl Jo vardo, priimame patį Dievą. Taip, vaikai gali daug ko mus išmokyti.

Įženkime į vaikų žaidimą, jų šokį, tam, kad kontempliuotume, mylėtume ir melstume mūsų Dangaus Tėvą. Elena Lasida sakė: mažiau judėjimo ir vartotojiškumo – daugiau ryšių. Esu laimingas, gyvendamas Arkoje, savo bendruomenėje, ir galėdamas kartu su kitais švęsti gyvenimą.

Išgyvenau Trosly kaimelyje 43 metus. Tai mano vieta, mano žemė, mano bendruomenė, net jei per savo gyvenimą aš daug keliavau. Žinoma, žvelgiant iš išorės, daugelis dalykų Arkoje pasikeitė. Gyvename pasaulyje, kuris vertina pasikeitimus.

Nuolat reikia kažko naujo: naujų mašinų, kartais naujų darbo partnerių, vis naujo ir naujo... Mums nusibosta tai, kas sena. Bet esminiai dalykai bendruomenėje išlieka; draugystės džiaugsmas tveria 20, 30, 40 metų. Arka yra sandoros, ištikimybės, šventimo, gyvenimo kartu vieta. Ar tai nėra palaiminimas?

Dievas slepiasi vaikuose, švelnumo, ištikimybės ryšiuose ir bendruomenėje, kuri švenčia. Jis yra toks pažeidžiamas, toks mylintis, toks nuolankus mūsų laisvės akivaizdoje. Dievas visada yra naujas. Jis visa daro nauja.

Gerų šv. Kalėdų, gerų Naujųjų Metų. Aš džiaugiuosi Arkos, Tikėjimo ir Šviesos bendruomenėmis ir visomis bendruomenėmis, kurių centre yra silpnas arba tiesiog kitoks žmogus. Tegu kiekvienam iš Jūsų šie metai bus palaimingi.

Mėgstu cituoti šį Tagorės tekstą ir norėčiau, kad jis taptų mano tikrove.

Dėkoju Tau, Viešpatie, kad mano dalia yra būti su nelaimingaisiais, kurie kenčia ir neša  galingųjų naštą, kurie slepia veidus, užgniauždami savo verksmą tamsybėse.

Nes kiekvienas jų skausmo tvinksnis suvirpina paslaptingą nakties gelmę, o kiekvieną įžeidimą Tu priimi į savo didžiąją tylą.

Rytojus jiems priklauso.

O Saule, užtekėk širdims, kurios kraujuoja, kad jos pražystų tarsi rytmečio žiedas.“

Dėkoju už savo gyvenimo palaiminimą. Dėkoju už mūsų bendrystę, kuri man teikia gyvenimą ir viltį. Aš jaučiuosi giliai laimingas Arkoje bei Tikėjime ir Šviesoje. Ačiū jums už kalėdinius sveikinimus, ačiū už jūsų maldas ir bendrystę, kuri man padeda ir mane džiugina.

 

Melskitės už mane, kad galėčiau toliau eiti keliu, kurį Jėzus man duoda.

Žanas