„Ar esama parapijoje ir kitų žmonių su negalia?“ Jis kalbėjo su kitais kunigais bei dvasininkais ir paaiškėjo, jog artimiausiose apylinkėse gyvena dar 5 ar 6 tokie asmenys. Tada jis sukvietė grupelę žmonių, tos apylinkės savanorių, kad drauge galėtų ieškoti būdų, kaip atsiliepti į pačius svarbiausius žmonių poreikius. Ši savanorių grupė keliavo nuo slenksčio iki slenksčio. Per metus (ar dar daugiau) jie atrado, kad gana dideliame plote (daugmaž 40 km x 40 km) gyvena apie 2000 žmonių su negalia, kurių didžioji dauguma paslėpti tolimiausiuose namų kambariuose. Taip pat jie sutiko ir našlaičiais likusių vaikų, kurie rūpinosi savo AIDS sergančiais tėvais ar giminaičiais ir patys jau buvo infekuoti ŽIV virusu. Palaipsniui buvo atrasti ir kiti nelaimių ištikti žmonės: apleistos našlės, paaugliai, tampantys gatvių nusikaltėliais, išnaudojamos mergaitės bei moterys ir t.t.

Kai visas šis vargas ir reikmės tapo žinomi, vietiniai žmonės pradėjo atsiverti, norėdami padėti išgyventiems skausmą. Be abejonės, savanoriai buvo kupini geros valios ir troškimo tarnauti, tačiau neturėjo patirties. Laikui bėgant tapo akivaizdu, kad motyvacija gali silpti ir blėsti, ir iškilo klausimas, kaip palaikyti žmonių įsipareigojimą? Reikėjo profesinės ir dvasinės formacijos. Buvo susisiekta su visomis apylinkės bažnyčiomis. Palaipsniui daugiau nei tūkstantis savanorių panoro dalyvauti mokymuose ir įsipareigoti. Taip atsirado didžiulis ekumeninis judėjimas, teikiantis gyvenimą stokojantiems žmonėms, ir perkeičiantis tuos, kurie pajuto kvietimą tarnauti.

Galite įsivaizduoti, jog panorau pamatyti ir prisiliesti prie šio afrikiečių įgyvendinamo projekto, atjautos ir kompetencijos kupino judėjimo, tarnaujančio daugybės žmonių reikmėms, ranka rankon besidarbuojančio su bažnyčiomis ir vietos vyriausybe (kuri, beje, ne visada yra dalyvaujanti). Tiesiog įsivaizduokite! ... savanorius, kurie eina į kaimus, susitinka su visomis mamomis, auginančiomis vaikus su sunkia negalia, padeda joms bei jų kaimynams dalintis vieniems su kitais, įgalina juos eiti kartu dalintis, kartu melstis, teikia jiems paramą, o prireikus padeda jiems surasti profesionalių išteklių.

Mane lydi Marta Bala, kuri susitiko su Tėvu Gabrieliumi Bangalore ir vadovavo mūsų bendruomenei Kalkutoje 7-ajame dešimtmetyje. Mes galėjome matyti ir prisiliesti prie šio stebinančio darbo, užgimusio Dvasioje ir įkvėpto bei vedamo Dvasios, plevenančios šiose plačiose apylinkėse. Mes atvykome pamatyti tikrovės ir susitikti su žmonėmis. Ypatingu būdu džiūgavome susitikę Andrių ir visą iš Kampalos atvykusią Arkos bendruomenę. Jų buvo 39. 14 valandų jie keliavo išnuomuotu autobusu, kad būtų su mumis: pirmiausia Nairobi, kur vedžiau rekolekcijas Tangazos universitete, paskui čia, Nyahururu. Patyriau didžiulį džiaugsmą būdamas su mūsų bendruomene, kupina šventinės dvasios ir meilės. Malonė sklido iš Dorotėjos ir Maimunos, kurių iškraipyti kūnai ir spindintys veidai skendėjo vežiojamose lovose.

Išgyvenau pilnatvišką ir gražų laiką, šią savaitę vesdamas rekolekcijas Šv. Martino savanoriams, o taip pat ir daugybei vietinių žmonių: mamoms, tėvams, jaunimui - iš viso 300 asmenų. Tomis akimirkomis, kai neskaitydavau konferencijų, mes galėjome išeiti iš rekolekcijų centro ir aplankyti įvairias vietas, kur darbuojasi Šv. Martino savanoriai. Pirmąjį Nyahururu praleistą rytą susitikome su Šv. Martino vadovais ir klausėmės jų liudijimų. Mus apėmė nuostaba ir dėkingumas Dievui už visa, ką Šventoji Dvasia atlieka per visus šiuos vyrus ir moteris, priklausančius skirtingoms Krikščionių bažnyčioms, taip giliai susietus meilės ryšiais. Ši vienybė spinduliuoja iš visko, kas buvo čia nuveikta. Mes dalyvavome ypatingose Mišiose Šventojo Martino salėje, kur aplinkinių gyvenviečių mamos su savo neįgaliais vaikais buvo pakviestos atvykti vienai dienai. Daugelis iš jų ilgai keliavo, kad čia atsirastų.

ŽIV infekuoti našlaičiai, berniukai ir mergaitės, vilkintys specialiais marškinėliais, taip pat buvo čia. Kiekvienam iš mūsų jie sušoko gražų šokį su žvakėmis, kurias dainuodami iškeldavo aukštyn. Truputį vėliau aplankėme tuos vaikus jų namuose, Thalita Kum, ten jie mums vėl dainavo ir šoko, o mes turėjome galimybę daugiau su jais pabendrauti. Buvome sujaudinti jų džiaugsmo ir grožio. ŽIV infekuoti vaikai pateko į šiuos namus, kai pirmą kartą jiems nustatyta diagnozė ir aptikta, kad jie yra apleisti. Čia jie stiprinami maistingu valgiu, o kuriems reikia - duodama tinkamų vaistų. Kai jie jaučiasi gerai ir yra pakankamai stiprūs, Šv. Martino savanoriai apgyvendina juos su jų šeimomis.

Luko Evangelijoje (7, 18) matome, kad tam tikru metu kalėjime įkalintas Jonas Krikštytojas išgyvena nerimo ir dvejonių laikotarpį. Ar jo pusbrolis Jėzus iš tiesų yra tas, kuris turėjo ateiti - Mesijas? Taigi jis siunčia pas Jėzų pasiuntinius, kad šie pasitikslintų:  „Ar tu esi tas, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsako: „Pasakyk Jonui, kad aklieji regi, luošieji vaikšto ir vargšams skelbiama Geroji Naujiena“. Tai yra ženklas, kad atėjo Mesijas; tai Dievo darbo ženklas.

Čia per Šventojo Martino judėjimą atliekamas nuostabus Dievo darbas, atveriantis, jog tada, kai atskleidžiamas ir parodomas žmonių neturtas bei giliausi poreikiai, daugybė kitų žmonių pakyla kaip savanoriai tam, kad jiems padėtų, užmegztų draugystės ryšius su stokojančiais asmenimis. Visa tai atskleidžia mums, kas yra bažnyčia - juk skirtingos bažnyčios suvienijamos atjautos, kad tarnautų sulaužytam Kristaus Kūnui.

Aš esu piligrimas. Mes visi esame piligrimai. Mano gyvenimas buvo piligriminė kelionė. Netrukus žengsiu per savo 80-ojo gimtadienio vartus. Jaučiuosi sujaudintas. Ką atveria man šie vartai? Naują gyvenimą?

Daugelis iš jūsų pažįstate Žakliną. Ji buvo Tėvo Toma sekretorė, ją pažinojau jau 1950 m. Gyvuosiuose vandenyse. Kai pradėjau Arką, ji buvo ten ir padėjo Tėvui Toma. Ji padėjo mums apstatyti baldais, dekoruoti, kartais pirkti ir perkonstruoti namus. Jos buvimas daugeliui buvo labai brangus. Dabar ji serga Parkinsono liga. Dėl jai reikalingos priežiūros Žaklina nebegali gyventi bendruomenėje. Ji turi savo kambarį netoliese esančiuose senelių namuose, bet žmonės dažnai atsiveža ją į Fermą Arkoje kartu su mumis švęsti Eucharistijos. Esu giliai jos paliestas. Ji sėdi neįgaliųjų vežimėlyje, jai labai sunku kalbėti, o mums sunku suprasti, kai ji kalba. Nepaisant visko, ji švyti, nuostabi ramybė spinduliuoja iš jos silpnumo. Ji tapo meilės buvimu.

Aš viliuosi ir meldžiuosi už tai, kad atėjus mano vis didesnio silpnumo metui, aš galėsiu juoktis ir džiūgauti, ir būti laimingas, priimdamas visa, kas man bus duota. Šekspyras savo Karaliuje Lyre sako, kad sendami... mes būsime kaip paukščiai narvelyje (dėl silpstančio kūno).

„Taip ir gyvensim. Melsimės, giedosim ir seksim pasakas ir pasijuoksim, žiūrėdami į margus drugelius. Su kaliniais aptarsime naujienas  - kas rūmuos laimi, kas jau pasiduoda, ką mėgsta ar ką niekina tenai, - ir tartum Dievo įkvėpti išminčiai, apie pasaulio paslaptis kalbėsim. Pratūnosim tame akmens narve, kol liausis grumtis dėl valdžios didieji, kurių galia nepastovi ir mainos kartu su mėnuliu“. (Lyras, V sk., III scena)

 

Dabar išgyvenu švelnumo kupiną metą, kai užbaigiu šį savo gyvenimo etapą. Ateityje mažiau keliausiu ir daugiau nebelankysiu bendruomenių. Svajojau nuvykti į Vietnamą ir Kiniją, svajojau sugrįžti į Dramblio Kaulo krantą ir aplankyti mūsų bendruomenę, pasimatyti ir dar kartą pasidalinti su N‘Goranu ir kitais. Svajojau sugrįžti į Haitį ir aplankyti mūsų bendruomenes Lotynų Amerikoje - maždaug prieš metus dėl ligos man buvo uždrausta ten keliauti kartu su Nadina.

Dabar aš svajoju gyventi savo bendruomenėje, savo namuose, gyventi paprastą gyvenimą Trosly. Stengsiuos gyventi tuo, ką daugelį metų skelbiau, tikiuosi būti ne našta, o parama savo bendruomenei, stengsiuos gilinti savo ryšį su Jėzumi bei savo broliais ir seserimis. Kol tik pajėgsiu, ir toliau vesiu rekolekcijas Fermoje, mažame dvasiniame centre Arkos šerdyje. Mano džiaugsmas yra skelbti Jėzų, skelbti apie Dievo buvimą labiausiai pažeistuose asmenyse, taip pat skelbti apie Dievo nuolankumą ir pažeidžiamumą.

Taigi esu piligrimas, trokštantis gerai nugyventi paskutinį savo gyvenimo etapą - ne kaip daugelio užsiėmimų praradimą, bet kaip galimybę gyventi naujai. Taip pat aš suvokiu, kaip Arka ir visos mūsų bendruomenės yra piligrimės. Piligrimai keliauja į šventą vietą. Jų širdys trokšta būti šventos. Piligriminė kelionė kupina netikėtumų: netikėtų susitikimų su gražiais žmonėmis, nelaimingų atsitikimų, kojų sopulio ir sužeidimų, siaubingo oro (lietaus ir karščio) ir visų kitų dalykų. Čia nėra tikro saugumo išskyrus tą, kurią piligrimams teikia žinojimas, kur jie eina: į šventą vietą. Jie net nėra tikri, ar visada atras reikiamo maisto ir vietos nakvynei.

Akivaizdu, kad visos mūsų bendruomenės norėtų stabilumo, norėtų turėti didelę grupę žmonių, kurie būtų gerai paruošti, degantys, dvasingi, susitelkę maldos gyvenimui, giliai įsigyvenę į silpnų stipriuosius gydančių asmenų viziją, kuriuos pripažintų ir vertintų vietiniai autoritetai, kurie būtų finansiškai užtikrinti ir t. t.

Tačiau tikrovė yra kitokia. Mūsų bendruomenės yra piligrimų bendruomenės. Net nesame tikri, kurie asmenys yra, o kurie nėra mūsų bendruomenių nariai, nes narystė yra daugiau dvasia nei įstatymas. Mes niekada neturėsime pakankamai asistentų, tik keletas iš jų yra pasirengę įsipareigoti mūsų namuose ilgam laikui. Mes turime gražią viziją - būti raugu mūsų visuomenės duonoje, kur silpnasis gydo stiprųjį. Mes nuolat esame sukrečiami netikėtų įvykių, stiprių, žmones pargriaunančių vėjų, bet taip pat mums tenka išgyventi ir neįtikėtinų, ypatingų įvykių, kai galime beveik matyti ištiestą mus serginčią Dievo ranką, tvirtai laikančią silpniausius ir pažeidžiamiausius iš mūsų. Arka bei Tikėjimas ir Šviesa nėra tarsi gerai sukonstruoti ir gerai žinomi paminklai, garbingos katedros, prestižiniai universitetai, geros ligoninės - kur viskas įtvirtinta, stabilu, išaugę ant gerai suręsto pamato. Mes esame ne kas kita, o maži namai, pilni laimingų, besimeldžiančių, švenčiančių žmonių, kurių trapumas matomas jų kūnuose, protuose ir dvasioje, taip pat asistentų ir draugų, tikinčių meilės ir švelnumo dvasia. Taip, mes esame piligrimai, nešantys viziją ir kasdien keliaujantys į pažadėtą meilės šalį. Kaip bebūtų, tenka pripažinti, jog mūsų moderniame pasaulyje veikia daugybė kultūrinių ir istorinių faktorių, dėl kurių sunku išgyventi viziją. Arka bei Tikėjimas ir Šviesa yra gimę iš Dievo, Dievas mus ir saugos.

Ką tik baigiau skaityti nuostabią knygą apie negalios teologiją. Jos pavadinimas „Pažeidžiama Bendrystė“ (Brazos Press), o autorius - Tomas Reynolds, teologijos dėstytojas Emanuelio koledže, Toronte. Negalėčiau jos tvirtai rekomenduoti. Kai kuriems ją gali būti sunku skaityti, nes tekstas labai koncentruotas. Tačiau ši knyga kupina šviesos ir aiškios bei stiprios vizijos, kuri yra Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos vizija.

Kai kuriems iš Jūsų netrukus prasidės atostogos (kitiems - žiemos metas). Atostogų dienos yra šventos dienos. Aš būsiu savo vienuolyne, Belgijoje. Tai bus laikas, skirtas poilsiui, maldai, pasivaikščiojimams, metas klausytis paukščių, klausytis švelnios Dievo muzikos. Liksiu bendrystėje su jumis - ar tai bus šventinės, ar žiemos dienos (streso dienos...), melskimės vieni už kitus ir už visus, kurie mūsų pasaulyje kenčia vienatvę ir neviltį.

Ramybės, ramybės, ramybės.               

Žanas