Fermoje mes šventėme šios šviesos gimimą išgyvendami rekolekcijas, kuriose dalyvavo maždaug 40 benamių vyrų ir moterų (ir juos palydėję asmenys) iš Paryžiaus. Tai buvo tikros Kalėdos kiekvienam! Jie buvo labai laimingi galėdami gyventi šiltuose kambariuose ir miegoti švariose lovose. Jiems labai patiko giedoti ir melstis drauge. Mes taip pat numazgojome vieni kitiems kojas – švelniai ir pagarbiai, kaip to prašė Jėzus – išgyvenome malonės ir įsikūnijimo akimirką gilioje tyloje, pripildytoje švelnaus Dievo Artumo.

Kartą Sue Mosteller man papasakojo, kas nutiko griežčiausio saugumo kalėjime. Kapelionas ir jo žmona panoro, kad jų kūdikis būtų pakrikštytas kalėjime. Po krikšto mama laikė vaikelį ant rankų. Kaliniai sėdėjo apsupę ją ratu. Arčiausiai moters sėdėjęs kalinys paklausė, ar galėtų paimti kūdikį ant savo rankų. Su didžiausiu švelnumu jis paėmė mažylį ir žvelgė tiesiai į jo akis. Vyrui nusišypsojus, kūdikis atsakė jam šypsena. Kalinys apsipylė ašaromis.

Kūdikis yra toks mažas, toks trapus. Jo kūnas ir visa esybė šaukiasi švelnumo. Neįmanoma bijoti kūdikio. Vaikas turi “magišką” galią. Jo žvilgsnis, šypsena, akys, netgi jo trapumas, tyrumas ir nekaltumas paliečia suaugusiųjų širdies gelmes. Jis prasiskverbia pro sienas, kuriomis esame aptvėrę savo širdis, norėdami apsiginti, apsisaugoti ir įrodyti, kad esame nepriklausomi, pajėgūs ir stiprūs. Vaikas atskleidžia mumyse slypintį vaiką, kurį esame paslėpę už neperžengiamų savigynos, jėgos, poreikio laimėti sienų.

Mūsų konkurencija pagrįstose visuomenėse mums gali būti baisu atskleisti savo silpnumą. Tai gali būti pavojinga, nes silpnumas gali sulaukti atmetimo. Taigi reikia parodyti mūsų gebėjimus, galią, jėgą, žinojimą, jei ne – rizikuojame būti sužeisti, atskirti, paniekinti.

Vaiko silpnumas, ypač kol jis dar visai mažas, priešingai - pritraukia žvilgsnį, šypseną, švelnumą ir bendrystę. Ko gero, tai vienintelės gyvenimo akimirkos, kai trapumas dažniausiai sukelia pozityvią ir meilės kupiną reakciją. Deja, esama ir skriaudžiamų vaikų. Jų šauksmas ir kančios labai trikdo. Laimei, tokios situacijos pasitaiko retai.

Nepriklausomai nuo savo kultūros ar religijos, vaikas traukia. Jis prasiskverbia į giliausius širdies kampus ir nišas tam, kad pažadintų tai, kas yra gražiausia ir žmogiškiausia: troškimą būti priimtu ir švelniai mylimu. Akivaizdu, kad minėtas kūdikis kalėjime jautėsi iš tiesų saugiai su savo mama, nešiojusia jį devynis mėnesius savo įsčiose. Tik tuo atveju, jei išgyvena saugų ryšį su savo tėvais, vaikas gali leistis paimamas ant nepažįstamojo rankų.

Ši galia yra magiška – taip, sakyčiau, magiška – nes atrodo, kad ji paliečia mus gilesniame nei valios ar proto lygmeny. Tai tarsi veltui gauta, netikėta dovana. Savo paties jėgomis nepajėgiu pažadinti manyje slypinčios širdies… Ši paslėpta širdis yra pažadinama iš išorės,  ir vis dėlto ji yra tai, ką giliausio turiu savyje. Ji yra “aš”.

Kalėjime nuteistasis – per šio mažutėlio žvilgsnį – atrado, kas jis yra iš tiesų… Savo esybės gelmėse jis yra vaikas, ieškantis meilės, bet nedrįsta to pripažinti. Savo esybės gelmėse kiekvienas iš mūsų esame sužeisti vaikai, ieškantys meilės, švelnumo.

Jei Dievas būtų mama, kuri sako: „Myliu tave tokį, koks esi, su tavaja istorija, sužeista širdimi, tavo gėda ir kaltumu, nesėkmėmis ir pasisekimais“; ir jei ši mama mus paimtų ant savo rankų ir švelniai neštų... Ir jei Dievas būtų mažas vaikelis... Ar ne Izaijo knygoje skaitome: „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,Ramybės Kunigaikštis“.

Kad įeitume į Dangaus Karalystę, - sako Jėzus, - reikia, kad taptume kaip maži vaikai, atviri švelnumui, pasitikėjimui ir įsiklausymui. Tai tarsi kvietimas nesislėpti už suaugusiojo, kuris nori būti stiprus.

Arka bei Tikėjimas ir Šviesa – tai vietos, kur mes išmokstame priimti vaiką savyje ir kituose… Tačiau dažnai tenka įveikti daugybę įvairių sunkumų, kad pasiektume šį vaiką ir atrastume džiaugsmą bei ramybę.

Taip, Kalėdos yra švelnumo kupinas metas! Atmintyje iškyla filmas “Džiaugsmingos Kalėdos”, kuriame pasakojama istorija, įvykusi 1915 m. karo metu apkasuose: Kalėdų dieną anglų kareiviai iš vienos pusės ir vokiečių kareiviai iš kitos pradėjo giedoti Kalėdų giesmes… Pamažu vienas rizikingas gestas lydėjo kitą ir jie išdrįso vieni kitiems pasirodyti… Šį jų susitikimą lydėjo ne švilpiančios kulkos, bet pasveikinimui ištiestos rankos ir mažos dovanėlės! Siaubingo karo įkarštyje tarp šių žmonių pasireiškė broliškumo ir meilės gestai, kurie pranoko troškimą laimėti kovą ir žudyti kitus. Tai ir yra Kalėdos! Apsikabinti ir nesikauti. Izaijas kalba apie tai, kad Dievas atsiųs ženklą – kūdikį. Tai vaikelis, kuris mums šypsosis ir gydys.

Praeitą rudenį Prancūzijoje vienas filmas į kinoteatrus pritraukė daugiau nei 3 milijonus žiūrovų – tikrai rekordinę minią. Šis faktas iškalbingai byloja apie žmonių tiesos ir vilties paieškas. „Apie Dievus ir Žmones“ – tai istorija apie trapistų vienuolius Alžyre. Veiksmas vyksta civilinio karo tarp ginkluotos Islamo grupuotės ir kareivių metu, abi šios grupės naudoja daug smurto ir prievartos. Nepaisydami visų grėsmių vienuoliai norėjo pasilikti savo vienuolyne. Jie norėjo likti arti savo kaimynų musulmonų, su kuriais per daugelį metų buvo užmezgę draugystės, tikėjimo ir bendradarbiavimo ryšius. Šie kaimynai maldavo jų pasilikti. Vienuolių ištikimybė šiems ryšiams nulėmė tai, kad jie buvo pagrobti ir nužudyti. Pernelyg nesudvasinant, šis labai blaivus filmas atskleidžia šių vienuolių žmogiškumą – su visomis jų abejonėmis ir vidinėmis kovomis. Per jų sužeistą žmogiškumą čia iškyla tiesos ir ištikimybės troškimas, tikėjimas į Dievą.

Pasaulyje, kurio žmonės dažnai padalijami į visų rūšių teroristus (asmenis, kurie trokšta pinigų bei galios ir yra pasirengę bet kada paistelkti smurtą ir jėgą, kuria triuškina silpnuosius) ir įstatymų leidėjus, kurie kartais yra pernelyg racionalūs ir stokoja atjautos bei suvokimo apie bazinius žmonių poreikius, dar esama daugybės vyrų bei moterų taikdarių, kurie rizikuoja savo gyvybėmis ir nepaiso savo asmeninių interesų, siekdami patvirtinti, kad virš visų neteisybių esama svajonės apie naują pasaulį, kuriame mes gerbiame ir mylime vieni kitus.

Laimingų ir palaimintų Naujųjų Metų visur pasklidusiems draugams ir kiekvienam asmeniui iš Tikėjimo ir Šviesos bei Arkos. Dėkoju kiekvienam ir kiekvienai už Jūsų laiškus ir atvirukus, kuriuose linkėjote taikos bei džiaugsmo metų. Jaučiuosi susivienijęs gilioje bendrystėje su kiekvienu ir kiekviena iš Jūsų. Apkabinu Jus. Iš visos širdies dėkoju už šią bendrystę ir vienybę, už viltį, kad vaikas ir silpnasis gali mus išgydyti ir vesti mus taikos link.

Žanas