Greitu laiku jos turbūt pasieks Afrikos saulę, o kitą pavasarį jos vėl sugrįš ir vėl lipdys sau lizdus. Štai kaip sukasi gyvenimas. Mes gimstame, augame, keliaujame, statome namus, suteikiame gyvybę, mažyliai palieka namus ir tada mes leidžiamės į padangių skrydį - kito dangaus link.

jv201009_2

Visiems taip nutinka. Pernai aš jums rašiau apie Žakliną Halluin, kuri rugpjūčio 24-ąją iškeliavo pas Dievą. Šiemet Dievas pasišaukė ir mano brolį Bernardą, už mane vyresnį pusantrų metų. Jis gyveno į pietus nuo Paryžiaus. Kai tik galėdavau, su malonumu pas jį nukakdavau. Deja, tai būdavo ne taip dažnai. Jo dukra Laurencija, mano numylėtinė, mus pavaišindavo austrėmis ir visada ėriuko šlaunele. Kai aš ir Bernardas dar buvome jauni, buvome vienas kitam labai artimi. Mes miegodavome tame pačiame kambaryje ir kartu prikrėsdavome daug šunybių. Susitikę ten, kur Bernardas gyveno, kvatodamiesi prisimindavome vaikystėje padarytas išdaigas. Tai liudijo apie mūsų tarpusavio supratimą. Kai man sukako trylika, aš išvykau į Angliją mokytis karinio jūrų laivyno mokykloje. Paskui mūsų keliai vis rečiau susieidavo, bet kiekvienas susitikimas visada mums teikdavo daug džiaugsmo. Jo iškeliavimas mane giliai sujaudino. Netekau vienintelio brolio ir savo draugo. Labai dėkoju visiems, kurie savo laiškais išreiškėte man užuojautą ir solidarumą.

Toks yra mūsų gyvenimo ciklas: mes pašaukti ne tik augti, bet taip pat ir silpnėti bei kada nors numirti.

Tokia kaita būdinga žmonijai ir visatai, bet ne kregždėms. Akivaizdu, kad jos ne itin toli pažengė. Sakoma, kad protėvynę Afriką pirmieji žmonės, vyrai ir moterys, paliko prieš milijonus metų. Prieš pasklisdami po visą pasaulį jie susibūrė į grupes, gimines ir gentis su savo kultūromis bei tradicijomis. Tarp skirtingų genčių ir jų pačių viduje kildavo konfliktai, žudynės ir karai. Žmonija padarė pažangą: daug ką atrado, įgijo naujų žinių, net ir išminties. Žmonės nepajėgė likti užspęsti baigtinio pasaulio rėmuose. Jų širdys ir protai trokšta atsiverti begalybei: tiek horizontaliame, tiek vertikaliame pasaulyje, ieškoti prasmės, būties šaltinio ir gyvenimo tikslo. Nors per milijonus metų žmonija bręsdama nepaprastai pasikeitė, tačiau joje esama ir griaunančių pradų. Kiekviena karta atrado kažką naujo. Šie pasikeitimai yra ne tik nuostabūs ir esminiai, bet ir skausmingi. Medinius ginklus šiais laikais pakeičia branduoliniai.

Žmonių tarpusavio santykiai pasikeitė: tapome brandesni, jautresni ir švelnesni, išmokome priimti vieni kitus, bet taip pat matome ir naujas prievartos formas. Ryšius, kurie sutelkdavo žmones vienybėn, silpnina vis didesnis asmeninės ir individualios laisvės troškimas. Keistis yra gražu ir skausminga.

„Arka“ taip pat pasikeitė nuo to laiko, kai priėmiau du asmenis, Rafaelį ir Pilypą, atėjusius iš vienos įstaigos, kurioje jiedu kankinosi, kad su jais kartu gyvenčiau ir pasiūlyčiau naują bendruomeninio gyvenimo formą. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad aš kaip bendruomenės įkūrėjas susivokčiau, nes nežinojau, kokį kelią man pasirinkti ir kaip „Arka“ galėtų bei turėtų vystytis. Šiandien, po 46-erių metų, aš esu laimingiausias įkūrėjas! Jau nebesu „Arkos“ atsakingasis. Žanas Kristupas ir Kristina savo rankose laiko visų mūsų bendruomenių vairą. Esu sužavėtas tuo, kaip išmintingai jie sugeba tvarkytis. Dėkoju už juos ir visus kitus mūsų bei tarptautinės bendruomenės atsakinguosius. Taip pat dėkoju visiems, priklausantiems šiai didelei šeimai, norintiems tapti taikos bei vienybės tarp visų žmonių ženklu ir to siekiantiems ne prievartos, bet meilės keliu.

Tą patį būtų galima pasakyti apie „Tikėjimą ir Šviesą“. Nors jau nebepriklausau nė vienai „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenei, tačiau mane labai džiugina tai, ką apie jas girdžiu. Mažutėliai ir neturtėliai tęsia savo misiją atverdami širdis ir ugdydami naują požiūrį mūsų visuomenėje, kur turėtų viešpatauti ne jėga ir galia, bet meilė kiekvienam, kad ir koks jis būtų. Aš drąsinu Mariją Elen Matjė toliau rašyti knygą apie „Tikėjimą ir Šviesą“. Perskaičiau kelias ištraukas. Patikėkite manimi, bus nuostabi knyga!
alt

Savo gyvenimu esu be galo patenkintas. Mano maršrutai apsiriboja Prancūzija (tik Orvalas – išimtis!). Žinoma, aš mielai aplankyčiau Žakliną Sanon, Haičio ir kitas pasaulio bendruomenes. Tikiu, jog turiu liautis pamokslauti apie bendruomeninį gyvenimą, bet tiesiog jį gyventi, savo namuose ir savo bendruomenėje.

Daugiau nebekalbėti apie kiekvieno žmogaus stiprybę ir silpnumą, bet išgyventi tai savo paties kūne, nes mano kojos jau pailso, o galva apsunko. Pamažu priimti silpnumą, o ne vien tik jį pakęsti, džiugiai bei išmintingai išgyventi tikrovę, nes būtent tikrovėje atrandame Dievą ir tikrąją laimę.

Liepos pabaigoje aš pasitraukiau iš „Fermos“ tarybos pirmininko Trosly pareigų. Kai 2000 m. susikūrė naujoji „Ferma“, gavau dovaną padėti Odilei Ceirak, o nuo 2006 m. – Veronikai Otrubai, perėmusiai atsakomybę iš Odilės. Senas draugas Žanas Klodas Malė tapo mano pasekėju. Labai tuo džiaugiuosi. Esu be galo laimingas galėdamas ir toliau vesti rekolekcijas, kalbėti apie Evangeliją, apie Jėzaus buvimą neturtingiausiuose ir apie paslėptą grožį, glūdintį kiekviename žmoguje nepaisant jo negalių bei sunkumų. Šiandien mano užduotis – mėginti gyventi ir skelbti „Arką“ visu savo gyvenimu, per mažus kasdienius meilės gestus, ją liudyti mūsų pasauliui, kuriame baisiai daug skausmo ir prievartos, kur, rodos, nebėra regimos vilties.

Kai išgirstu apie žiaurumus Irake, apie tai, kas vyksta Izraelyje ir Palestinoje, apie situaciją Haityje ir Pakistane, apie gaisrus Rusijoje, atvirai pasakius, man tampa aišku, kad turiu kaip įmanydamas siekti žmoniškumo ir gyventi meile bei pasitikėjimu Dievu.

alt

Dažnai pagalvoju apie Etę Hilesum. Tuo metu, kai Europą valdė demoniškos Hitlerio jėgos, o ji gyveno Aušvice (1942), toje siaubingoje vietoje, kur žydai buvo pasmerkti mirti, Etė meldėsi: „Mano Dieve, atrodo, jog esi visiškai nepajėgus pakeisti padėtį, kuri galų gale yra taip glaudžiai susieta su šiuo gyvenimu. Nenoriu, kad teisintumeisi, priešingai, tai tu turėtum vieną dieną pareikalauti iš mūsų ataskaitų. Su kiekvienu širdies tvinksiu man tampa vis aiškiau, kad tu negali mums padėti, bet mes tau turime padėti iki paskutinės akimirkos gindami tą vietą mumyse, kur tu esi.“ Pasak Etės, visų svarbiausia atsiduoti į Dievo rankas.

Man patinka žodžiai, kuriuos kartojame kiekvieno vakaro maldoje: „Dievas yra mūsų prieglauda, jis gina ir dengia mus savo sparnais.“ Pasaulyje, kuriame tiek daug prievartos, baimės, netikrumo ir nevilties, mes kartu su kitais galime kurti mažas taikos oazes, kur kiekvienas myli savo artimą ir kur Dievas yra drauge. Turime parodyti, kad meilė stipresnė už neapykantą.

Norint sukurti taikos, rūpestingumo ir švelnumo oazę, tenka padirbėti ir su savimi. Konstantinopolio patriarchas Atenagoras sakė: „Aršiausia kova yra ta, kurią kovojame su savimi.  Mums reikia nusiginkluoti. Kovojau šią kovą ilgus metus. Buvo baisu, bet dabar esu išsilaisvinęs iš poreikio būti teisiu.“ Kelias į taiką visada eina per nusižeminimą.

Mano dvasioje bei širdyje nuolat ataidi žodis „buvimas“. Gyventi tikrovėje ir būti su kitais, nesislepiant vaizduotės ir idėjų pasaulyje; išgyventi dabarties momentą, nebėgant į ateitį ir neužsisklendžiant praeityje. Priimti save tokį, koks esu, su savo trūkumais, sunkumais bei dovanomis ir atsiverti Dievo Akivaizdai, Jo Buvimui. Puiki programa ateinantiems metams!

Meldžiuosi kartu su kiekvienu iš Jūsų, siunčiu savo meilę ir dėkoju už mielus laiškus bei palinkėjimus mano gimtadienio proga,

 

Žanas