Mus mylintis Švelnumo Dievas kiekvienam iš mūsų nori atskleisti, kad esame svarbūs ir vertingi. Taip dažnai mes tikime, jog esame svarbūs, nes darome „didžius“, pasigėrėjimo vertus darbus. Taigi reikia, kad būtume stiprūs, drąsūs, kompetentingi ir parodytume, kad gebame padaryti didelių dalykų. Bet šis atjautos Dievas mus myli visai kitame - daug gilesniame - lygmenyje: mūsų silpnume, pažeidžiamume ir mažume. Tai Dievas, kuris mus priima, ima mus ant savo rankų ir sako mums: „Myliu tave tokį, koks esi“. Tokiu būdu Jis mus pakelia, kad visi būtume Jo teisingumo, taikos ir meilės įrankiai.

          Mėgstu pasakoti istoriją mažo vienuolikos metų berniuko, kuris turėjo proto negalią ir sakė savo mamai, verkiančiai dėl jo: „Nesijaudink, mama, Jėzus mane myli tokį, koks esu“. Šiam mažam berniukui nereikėjo būti tuo, kuo kiti norėjo, kad jis būtų. Jis galėjo paprasčiausiai būti savimi ir tada atsiliepti į Jėzaus meilę.

          Vis aiškiau suvokiu, kad mylėti - tai priimti kitą tokį, koks jis yra, priimti jį su didžia ir gilia pagarba, nes jis yra kitoks nei aš, jis yra kažkas, jis - Dievo vaikas. Jis turi savų dovanų, savo trapumą, savo grožį ir pažeidžiamumą. Priimti kitą - tai jį išlaisvinti, kad jis galėtų būti savimi.

          Žaviuosi nesmurtingu bendravimu, tiksliau pasakius, giliai pagarbiu bendravimu. Taip bendrauti - tai prisiartinti prie kitų ir jų klausytis, ne tam, kad parodytume savo viršenybę, jog žinome daugiau nei kiti, kad esame teisūs, o kiti klysta, bet tam, kad įžengtume su jais į bendrystę. Bendrystė nėra susiliejimas, kai kitas yra „suvalgomas“, bendrystė suteikia laisvę ir pakylėja kitą, kad jis galėtų pilnai būti savimi. Šis pagarbus bendravimas paremtas nuolankumu. Šventasis Paulius rašo pirmajai Europos krikščionių bendruomenei Filipuose: „Kitus laikykite aukščiau už save“.

          Labai mėgstu šiuos Konstantinopolio patriarcho Atenagoro žodžius:

         „Daugelį metu kovojau su savimi. Tai buvo siaubingas karas. Dabar esu nuginkluotas. Esu laisvas nuo poreikio būti teisiam ir save pateisinti, kitus pripažįstant netinkamais. Daugiau nesiginu, atkakliai įsikibęs į savo turtus. Kai esame nuginkluoti ir išlaisvinti nuo savęs pačių, jei atveriame savo širdis žmogumi tapusiam Dievui, kuris visa daro nauja, tada Jis užgydo praeities žaizdas ir atveria naujus laikus, kai viskas tampa įmanoma“.

          Mėgstu šį tekstą, bet taip greitai įklimpstu į poreikio save parodyti viršesniu už kitus ar kito asmens sumenkinimo žabangus. Neseniai Arkos asistentams, kurie gyvena bendruomenėje pirmus metus, vedžiau konferenciją apie smurtą. Kai atėjo metas klausimams, viena asistentė agresyviu tonu pasakė: „Aš su jumis nesutinku“. Tada ji paaiškino, kaip ji supranta atleidimą. Klausydamas šios jaunos moters jutau, kaip manyje ima veikti gynybos sistema, ir jai tariau: „Tu nesupratai, ką aš pasakiau“. Tuomet staiga suvokiau, kad pats ėmiau gintis, kai jai ištariau: „Tu klysti, iš tiesų tu neklausei, ką aš sakau“. Jei būčiau turėjęs daugiau pagarbos jai, jei būčiau iš tiesų norėjęs susitikti su ja bendrystės dvasioje, būčiau sakęs: „Galbūt aš netinkamai išreiškiau tai, ką norėjau pasakyti“. Tai būtų pagarbus bendravimas. Aš vis dar turiu dirbti su savimi tam, kad užuot dominavęs, išlikčiau bendrystėje.

          Nebūkime nei ežiai, nei kilimėliai po kojomis! Nežlugdykime kitų ir nesileiskime kitų žlugdomi. Būkime tikri. Stenkimės įžvelgti kitame svarbų asmenį, kuris taip pat turi bendravimo sunkumų. Veikime pagarbiai, su meile, padėdami sugriūti gynybos sienoms kitame asmenyje, stengdamiesi sugriauti šias sienas savyje. Matykime kitame visa, kas jame gražu ir pozityvu, prieš žvelgdami į tai, kas negatyvu. Tai netrukdo mums būti pranašiškais ir kartais išsakyti tai, kas kitus trikdo ir liūdina, kad išliktume tiesoje vieni kitų atžvilgiu. Kai esame mylintys ir teisingi, atveriame taikos kelią.

          Dievas tampa kūnu tam, kad mes Jo nebijotume ir mums nereiktų Jam parodyti, kokie geri esame. Dievas, kuris tapo mažas, mane taip pat kviečia būti vargšu ir mažu. Pas mus ateinantis ir mus priimantis Dievas, kviečia mus sutikti Jį vargšuose.

          Man patinka ši Tagorės išgiedota malda Dievui:

Štai suolelis Tavo kojoms,
Tavo pėdos ilsisi čia,

Kur gyvena vargingiausi, labiausiai pažeminti ir pasiklydę.

Kai mėginu Tau nusilekti,
mano nusilenkimas negali pasiekti gelmių,
kuriose Tavo pėdos pasilieka tarp vargingiausiųjų,
labiausiai  pažemintų ir pasiklydusių.

Išdidumas niekad negalės pasiekti gelmių,
kur Tu vaikštai apsigaubęs kukliais drabužiais
Tarp vargingiausių, labiausiai pažemintų ir pasiklydusių.

Mano širdis gali niekada neatrasti savo kelio į ten,
kur Tu daliniesi savo artumu su tais, kurie neturi artimo,
Tarp vargingiausių, labiausiai pažemintų ir pasiklydusių.

 

alt

          Mylėti kitus - tai priimti juos tokius, kokie jie yra, kad ir jie pajėgtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Ar tai nėra Kalėdos! Kiekviena diena yra Kalėdos. Visos dienos skirtos tam, kad per mažus gestus išreikštume savo meilę. Pakeisti pasaulį, keičiant savo širdį. Priimti Dievą kaip vaikui, kad tapčiau vaiku. Taip, man dar reikia gerokai dirbti su savimi, man vis dar reikia daug Dievo malonės, kad iš tiesų tapčiau kaip vaikas.

alt           Nuo paskutinio mano laiško praleistos trys nuostabios dienos Krikščioniškoje neįgalių asmenų tarnyboje (1962 m. įkurtoje Marie-Hélène Mathieu, kad negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms būtų gyvenimo bei vilties šaltinis). Trys dienos Paryžiuje buvo skirtos atskleisti, kaip gyvenimas gali ištrykšti iš trapumo ir kaip viltis gali nušvisti iš kančios gelmių. Trys apmąstymų ir šventimo dienos.

          Neseniai vedžiau rekolekcijas (Katamavike) Agene, Prancūzijos pietvakariuose. Mūsų susirinko 150, kai kurie jauni, kiti - ne tokie jauni, daugiausia žmonės iš mūsų bendruomenių šalies pietvakariuose, Cognac, La Merci, Les Sapins, La Rebellerie, Agen ir Tikėjimo ir Šviesos. Taip pat buvo atstovų iš  Bordeaux, Bayonne and Toulouse įkurtų bendruomenių. Tai buvo savaitgalis, pripildytas džiaugsmo, giesmių, šventimo, maldos ir draugystės. Mūsų bendruomenių šerdis - iš širdies į širdį nusitiesiantys ryšiai, kurie mus jungia, stiprius ir silpnus, sieja tai, kas silpna stipriuosiuose ir kas stipru silpnuosiuose. Mano širdis kupina dėkingumo už mūsų bendruomenes. Taip, jaučiuosi laimingas Arkoje, ir visa, ko noriu, tėra padėti kitiems būti laimingiems.

          Vystosi, plečiasi Arkos struktūros, bet Arkos esmė išlieka ta pati. Tai - meilingi, autentiški santykiai su silpnaisiais. Dėkoju Žanui-Kristofui (Jean-Christophe) ir Kristinai (Christine) bei visiems, kurie neša atsakomybę, už išmintį, kuria vadovaudamiesi jie veda Arkos bendruomenes.

          Praeitą savaitę Fermoje, dvasiniame Trosly centre, vyko rekolekcijos benamiams Paryžiaus gatvių žmonėms. Juos lydėjo keletas su jais dirbančių žmonių. Buvo labai gera būti drauge: paskutiniąją dieną visi plovėme vieni kitiems kojas. Kadangi buvo labai šalta, šios rekolekcijos, sušildžiusios širdis ir kūnus, buvo labai įvertintos. Koks džiaugsmas Fermai juos priimti!

          Dėkoju kiekvienam, kas man parašėte. Atsiprašau už šį aplinkraštinį laišką. Tiesiog noriu išsakyti Jums savo džiaugsmą, šiais Naujaisiais Metais būti bedrystėje su Jumis ir su Dievu, kuris tapo vargšas ir mažas, kad mes Jo nebijotume ir galėtume priimti Jo meilę.

          Nuoširdžiausi linkėjimai,
          Žanas