Ši taikos viltis slypi kiekvieno šios žemės vyro bei moters širdyje. Taika, taika, taika! Taika širdyje, taika šeimose, taika kiekvienoje tautoje, taika tarp tautų. Ši taika bus įmanoma tada, kai mes visi kitame, o ypač tuose, kurie yra kitokie, matysime tai, kas gražu, gera ir tikra, visa tai, kas kyla iš Dievo. Ar mano geras žvilgsnis, kuris neteisia, gali perkeisti priešą į draugą?

Kad tai įvyktų, mano akmeninė širdis turi būti perkeista į kūninę. Akmeninė širdis atsiranda dėl baimės. Ar baimė nėra didysis taikos priešas?

„Arka“ bei „Tikėjimas ir šviesa“ trokšta būti tarp tų vietų, kuriose dėl baimės suakmenėjusios širdys būtų perkeičiamos į kūnines ir jautrias širdis. Mūsų bendruomenės yra tikra mokykla, kurioje mes išmokstame mylėti ir gyventi švelnumu. Jose regimą negalią išgyvenantys asmenys bendruomeninio gyvenimo dėka yra perkeičiami, tą patį patiria asistentai, draugai ir kaimynai, kurie turi mažiau regimas negalias. Švelnus Marijos-Žo didelių akių žvilgsnis ir jos didžiuliai gyvenime patiriami sunkumai perkeičia tuos, kurie prie jos prisiartina ir išdrįsta su ja susitikti.

Mūsų bendruomenės, suburiančios be galo skirtingus žmones, yra kviečiamos tapti perkeitimo, taikos ir vienybės vieta. Daugelis asistentų išgyvena gilų vidinį perėjimą iš galvos į širdį. Dažnai galvoje esama nepajudinamų įsitikinimų. Tas, kuris veikia remdamasis galva, save laiko viršesniu už kitus: jis turi žinių ir nori įvesti tvarką ten, kur viešpatauja netvarka. Tasai, kuris veikia vadovaudamasis širdimi, apšviestas tikros meilės, pirmiausia nori išgyventi santykį, o čia mes visada esame vargšai ir vis iš naujo atrandame savo vargingumą. Santykis reikalauja įsiklausymo, palaikančio žvilgsnio, užgimstančio pasitikėjimo, kančios ir kito asmens poreikių supratimo, kylančio iš pagarbos kito asmens istorijai.

Žinoma, mūsų pasaulyje esama siaubingo susiskaldymo, žmones vienus nuo kitų skiria sienos. Baimė sukuria šias atskiriančias sienas. Atsiskyrimas veda įtarimų link. Įtarimai įžiebia neapykantą. O iš neapykantos kyla karai.

Ši mūsų trokštama taika atrodo tokia nepasiekiama. Pranašystės apie vilką ir avinėlį atrodo tokios tolimos.

Užuot pernelyg daug dėmesio kreipę į laikraščių antraštes, kuriomis taip dažnai pranešama apie nelaimes, įsiklausykime į vyrus ir moteris, kurie, naudodamiesi mažais dalykais, kasdienio atleidimo gestais, sėja taiką. Ruandos genocido metu atsirado hutų, kurie, rizikuodami savo gyvybe, slėpė tutsius. Visai prieš pat mirtį Etty Hillesum sakė: „Norėčiau būti balzamas ant daugelio žaizdų“. Esama izraelitų, kurie palaiko ryšį su palestiniečiais ir drauge su jais ieško dialogo bei supratimo kelių. Izzeldin Abuelaish, kai Gazoje buvo nužudyti jo vaikai, pareiškė: „Aš atsisakau nepaykantos“.

Taip pat esama jaunų žmonių, kurie mokyklose besireiškiančios prievartos akivaizdoje išmoksta būti taikdariais. Atsiranda vis daugiau vyrų ir moterų, kurie pasirenka neprievartos keliu spręsti konfliktus, atremdami smurtą švelnumu.

Patrick Mathias (Patrikas Matijas), kuris 22 metus tarnavo mums kaip psichiatras, apie švelnumą kalbėdavo kaip apie didį žmogiško brandumo ženklą: „Žvelk, klausyk, priimk kitą asmenį pagarbiai ir švelniai“. Švelnumas išlaisvina ir teikia gyvybę. Stipriausias švelnumo ženklas yra ant motinos rankų supuojamas vaikas. Etty Hillesum sakydavo, jog mums reikia suvokti, kad esame paslėpti Dievo rankose.

Šiomis Kalėdų dienomis man patinka iš naujo skaitytį Gerąją Naujieną, paskelbtą vargšams. Ar taika nebūtų lengviau pasiekiama, jei mes, užuot grūmęsi norėdami daugiau uždirbti ir įsigyti, nukreiptume savo jėgas ir energiją kurdami santykį su atstumstaisiais ir marginalais, nustumtais į visuomenės pakraštį, įkalintais liūdesio kupinose vietose? Mūsų turtingos visuomenės akina mus leisti pinigus dovanoms ir prabangiam maistui. Gera yra drauge švęsti šventes, drauge džiaugtis ir išgyventi vienybės troškimą. Švęsti Kalėdas – tai švęsti viltį. Drauge tai reiškia susitikti su tais, kurie nešvenčia.

Man patinka vis iš naujo skaityti senąjį poetą, Tagorę, kuris buvo taikos vyras ir Dievo ieškotojas:

Išdidumas niekada negali prisiartinti prie tavęs, kuris vaikštai apsirengęs nuolankiųjų drabužiu tarp pačių vargingiausių, pažemintųjų ir paklydusių.

Manoji širdis negali atrasti kelio, vedančio į tave, kuris pasilieki su tais, kurie yra vieni tarp pačių vargingiausių, pažemintųjų ir paklydusių“.  (Gitanjali No. 10)

Loroziaus name jaučiuosi gerai. Esu laimingas gyvendamas arti Fermos koplyčios,  galėdamas būti arti Jėzaus. Laimei, Odilė rūpinasi manimi, mano sveikata ir daugeliu kitų dalykų. Lapkričio mėnesį buvau nuvykęs į Italiją (aš, kuris daugiau nebekeliauju!), ten skaičiau konferenciją 700 Romos vyskupijos kunigų. Pasakiau jiems, kad svarbu yra evangelizuoti vargšus, bet dar svarbiau - leistis jų evangelizuojamiems, skirti laiko, kad atsisakytume galvoje gimusių įsitikinimų tam, kad galėtume gyventi su jais iš širdies į širdį. Tuo metu galėjau apkabinti Benediktą XVI ir būti jo apkabintas. Jis yra kaip nuolankus ir skaidrus avinėlis. Patyriau didelį džiaugsmą galėdamas išgyventi šį susitikimą drauge su Patrick Fontaine (Patriku Fontenu).

Melskitės už mane, kad nuolankiai įžengčiau į Kalėdų džiaugsmą ir švęsčiau viltį.

Ypatingai melskimės už mūsų „Tikėjimo ir šviesos“ bei „Arkos“ brolius ir seseris Sirijoje.

Dėkoju už Jūsų atvirukus ir palinkėjimus. O labiausiai dėkoju už šią bendrystę, kuri mus vienija didžioje viltyje, nepaisant viso mūsų pasaulyje regimo skausmo ir netikrumo.

 

Laikau jus priglaudęs prie savo širdies  -  Žanas